Laterãno II susirinkmas, dešimtasis visuotinis Katalikų Bažnyčios susirinkimas, vykęs 1139 Laterano bazilikoje Romoje. Sušaukė popiežius Inocentas II. Dalyvavo daugiau kaip 500 dalyvių, tarp jų ir vienintelis Rytų Bažnyčios atstovas – lotynų apeigų patriarchas iš Antiochijos. Tikslas – panaikinti dėl antipopiežiaus Anakleto II (1130–1138) išrinkimo atsiradusios schizmos padarinius. Laterano II susirinkimas paskelbė negaliojančiais Anakleto II konsekraciją ir jo priimtus nutarimus, jo įpėdinio antipopiežiaus Viktoro IV (1138) šalininkams normanams paskelbė kryžiaus žygį. Priėmė 30 kanonų Bažnyčios drausmės klausimais. Tęsė kovą su simonija; priėmė nutarimą dėl vyskupų, kunigų, diakonų ir vienuolių santuokų panaikinimo, įvedė dvasininkams privalomą celibatą. Nustatė dvasininko neliečiamybės principą, garantavo neliečiamybę ieškantiems prieglobsčio bažnyčioje ar kapinėse. Uždraudė riterių dvikovas, vienuoliams – pasaulietines profesijas siekiant užsidirbti pinigų. Pasmerkė padegėjus, atsisakant juos katalikiškai laidoti.
Laterano II susirinkimas (vitražas iš Altenbergo cistersų vienuolyno, priskiriamas vadinamajam Šv. Severino bažnyčios meistrui, 1505–20, Schnütgeno muziejus, Kölnas)
908