Laterãno kanauniñkai, règulos kanauniñkai, Laterãno Švenčiáusiojo Išganýtojo règulos kanauniñkų kongregãcija, Švenčiáusiojo Išganýtojo Laterãno règulos kanauniñkų kongregãcija (lot. Congregatio Sanctissimi Salvatoris Cannonicorum Regularis Lateranensis, CRL), katalikų vienuolių ordinas; to ordino vienuoliai. Popiežiaus teisių ordinas (1446 patvirtino popiežius Eugenijus IV). Vadovaujasi šv. Augustino regula. Abitas – juoda sutana su trumpa pelerina, per šventes ir sekmadieniais dėvima balta sutana su dvigubomis rankovėmis ir kamža. Šūkis – Cor unum et anima una (Viena širdis ir viena siela). Pašaukimas – gyventi Dievo ir artimo meile. Didžiąją dienos laiko dalį ir kai kurias nakties valandas skiria bendrai maldai, studijoms, rūpinasi sielovada parapijose, labdara, apaštalauja misijose. Gyvena vienuolynuose. Regulos kanauninkų ordino valdymo struktūra konfederacinė, vadovauja pirmasis abatas; jo būstinė Romoje. Konfederaciją sudaro 9 kongregacijos (vadovauja generaliniai abatai), kurios gali būti suskirstytos į provincijas ir regionus. Provincijai vadovauja vizitatorius.
Regulos kanauninkų ištakos siekia 4–5 a., kai dalis vyskupijų kanauninkų, sekdami apaštalų pavyzdžiu, gyveno vienuolių bendruomenėje, valdė bendrą turtą. 1059 Laterano sinode bendruomenės buvo reformuotos į regulos kanauninkų kongregacijas (viena iš jų – Laterano kanauninkai – nuo 1105 su pertraukomis aptarnauja Laterano baziliką; iš čia – kongregacijos pavadinimas). Sparčiausiai ordinas plėtėsi 13 a. – nuo Palestinos (pietuose) iki Islandijos (šiaurėje) turėjo apie 4500 vienuolynų, apie 40 kongregacijų. 2006 Laterano kanauninkai veikė Argentinoje, Belgijoje, Brazilijoje, Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Ispanijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Urugvajuje; buvo 6 provincijos, apie 260 narių.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 17–18 a. buvo įkurti 6 Laterano kanauninkų vienuolynai: Krzemienicoje (veikė 1617–1832), Bychove (1618), Vilniuje (1638–1864), Slanime (1650–1843), Ozieranuose ir Žyrovičiuose (prie Slanimo; abu 18 a. viduryje); visi priklausė Krokuvos kongregacijai (1644 patvirtinta popiežiaus Urbono VIII). Į Vilnių Laterano kanauninkai atvyko vyskupo E. Valavičiaus kvietimu po 1623, vienuolyną (jo jurisdikcijoje nuo 1675 buvo koplyčia ir mokykla Vidžiuose; 1772 buvo 12 vienuolių) bei Šv. Petro ir Povilo bažnyčią jiems Antakalnyje pastatydino M. K. Pacas. Vilniuje buvo Lietuvos ir Rusijos Laterano kanauninkų provincijos (gyvavo 1796–1864) centras, veikė teologijos studijos. Caro valdžia 1832–64 visus vienuolynus buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje uždarė.