Laterãno susitarmas, Laterãno pãktas, 1929 02 11 Italijos karalystės ir popiežiaus susitarimas, pasirašytas Laterano rūmuose Romoje.
Susitarimas baigė Italijos ir popiežiaus konfliktą dėl Romos, trukusį nuo 1870, kai, Italijai susivienijus, prie jos buvo prijungta Popiežiaus sritis. 1871 Italijos vyriausybė garantavo popiežiui Pijui IX ir jo įpėdiniams naudojimąsi Vatikanu ir Laterano rūmais bei 3 mln. 250 000 lirų kasmetę kompensaciją. Bažnyčia siekė būti nepriklausoma ir siūlomų kompensacijų nepripažino, popiežiai skelbėsi esą Vatikano belaisviai.
Per 1926–29 vykusias derybas buvo pasiektas kompromisas – Laterano susitarimas, kurį pasirašė Italijos karalius Viktoras Emanuelis III, ministras pirmininkas B. Mussolini bei Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietro Gasparri. Pagal ši susitarimą popiežius pripažino Italijos valstybę su sostine Roma, Italija – popiežiaus suverenitetą Vatikano mieste (44 ha teritorija Romoje). Popiežius įsipareigojo būti neutralus tarptautiniuose santykiuose, nedalyvauti Italijos vidaus politiniuose ginčuose. Roma pripažinta katalikų pasaulio centru ir piligrimystės vieta, katalikybė – Italijos valstybine religija. Pagal sutarties 34 straipsnį teisėtos laikomos tik katalikiškos vedybos (skyrybų negalėjo būti). Vyriausybė sumokėjo popiežiui kompensaciją už nuostolius, patirtus vienijant Italiją ir laikinai praradus valdžią. Laterano susitarimu Italija pripažino Katalikų veikimo organizacijų veiklos laisve.
B. Mussolini pasirašo Laterano susitarimą (1929 02 11); iš kairės – P. Gasparri
Laterano susitarimą patvirtino 1947 Italijos konstitucija. 1969 Italijos parlamentas panaikino 34 straipsnį. 1985 pasirašius naują sutartį kai kurie kiti Laterano susitarimo straipsniai nustojo galios (pvz., katalikybė nebėra Italijos valsybinė religija, panaikintas privalomas religijos mokymas valstybinėse mokyklose).