Lãtgala (latgališkai Latgola, latv. Latgale), Latvijos istorinė ir etnografinė sritis Dauguvos dešiniajame krante, į rytus nuo Aiviekstės ir Pededzės upių. Senosios Latgalos rytinė dalis. Apima Krāslavos, Ludzos, Rēzeknės, Preiļių, Balvų rajonus, Daugpilio, Jekabpilio ir Madonos rajonų dalis. Pagal plotą (apie 16 000 km2) yra antra iš 4 Latvijos sričių (dar Vidžemė, Kuršas ir Žiemgala). Didžiausi miestai: Daugpilis, Rēzeknė, Jekabpilis.
Istorija
Etnografinė sritis pradėjo formuotis 17 a. pradžioje, kai per Abiejų Tautų Respublikos karą su Švedija (1600–29) ji buvo atskirta nuo senosios Latgalos vakarinės dalies, kurią iš Abiejų Tautų Respublikos atėmė švedai (iš tos dalies ir kitų latvių bei lyvių žemių susidarė Vidžemės etnografinė sritis). 1667 iš Latgalos sudaryta Livonijos (Infliantų) vaivadija (centras Daugpilis), suskirstyta į 3 seniūnijas: Daugpilio, Ludzos ir Rēzeknės. Daugpilio seniūnas kartu buvo ir Latgalos, arba Livonijos, vaivada. Latgaloje iki 19 a. 4 dešimtmečio galiojo Lietuvos Statutas. Į bendrus Abiejų Tautų Respublikos seimus iš Latgalos buvo siunčiama 6 bajorų atstovai: 2 vietiniai, 2 lietuviai ir 2 lenkai. Daugpilyje veikė teismas, posėdžiavo vaivadijos seimeliai. Visi oficialūs dokumentai Latgaloje turėjo būti tvirtinami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos antspaudais. 1684 į Daugpilį iš Cėsių buvo perkelta Livonijos vyskupo rezidencija. Iš švedų valdomos Rygos į Daugpilį persikėlė jėzuitai; jame įkūrė kolegiją, vienuolynų. Krāslavoje 1757 buvo įsteigta kunigų seminarija. Kitos Latvijos sritys liko protestantiškos, buvo veikiamos vokiečių ir iš dalies švedų kultūrų, kilo švietimas, plėtėsi miestai, pažangesniais būdais buvo tvarkomas žemės ūkis. Latgala nuo tų sričių atsiliko – ją valdanti Abiejų Tautų Respublika pamažu smuko. Socialine struktūra, žemės ūkiu (kaimų forma, trilaukiu, trobesių statyba) Latgala mažai skyrėsi nuo Lietuvos, ypač Vilnijos. Dauguma tikinčiųjų tapo katalikais. Iš Livonijos ordino riterių kilusios 55 vokiečių bajorų giminės sulenkėjo, į Latgalą atsikėlė lenkų ir lietuvių bajorų.
1772, per Abiejų Tautų Respublikos I padalijimą, Latgala prijungta prie Rusijos. Buvo sudaryta Daugpilio provincija, kuri 1802 prijungta prie Vitebsko gubernijos. 1861 panaikinta baudžiava (kitose Latvijos etnografinėse srityse pradėta naikinti 19 a. pradžioje). 1861–1904 Latgaloje, kaip ir Lietuvoje, buvo uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis. Imta varžyti katalikų tikėjimo laisvę, buvo uždaromos parapijų mokyklos, vienuolynai ir bažnyčios, pradėta steigti cerkves. Buvo nusavinami dvarai, atkelta rusų stačiatikių kolonistų. Latgalos gyventojai kėlėsi į Vidžemę, Kuršą, emigravo į Rusiją. Po 1863–64 sukilimo Latgala prijungta prie Vilniaus generalgubernatorijos. 19 a. pabaigoje prasidėjo latgaliečių tautinis sąjūdis, kuriame dalyvavo ir kelios dešimtys lietuvių kunigų. Latgaloje ir Tilžėje išleista 73 leidiniai draudžiamosios spaudos. 1905 11–1906 06 leistas pirmasis latgaliečių laikraštis Gaisma. Vėliau jų kalba (latvių aukštaičių tarme) buvo leidžiama ir žurnalų, religinių knygų, elementorių, vadovėlių, kalendorių (pirmasis kalendorius – 1863). 1902–05 Daugpilyje ir 1905–09 Krāslavoje veikė slaptos latgaliečių mokyklos, vadovaujamos lietuvių kunigų. Susikūrė religinių, kultūrinių ir ekonominių draugijų. Sustiprėjęs latgaliečių inteligentijos sluoksnis iškėlė Latgalos autonomijos klausimą. Valakinius kaimus imta skirstyti vienkiemiais.
Pagal 1922 konstituciją Latgalai suteikta plati autonomija (po 1934 valstybės perversmo labai suvaržyta). Latviai latgaliečiai 1935 sudarė 61 % (didesniuose miestuose – iki 40 %) Latgalos gyventojų. Lietuviais užsirašė apie 1000. Latgaloje 1935 gyveno apie 75 % visų Latvijos rusų, 40 % – lenkų, 30 % – žydų ir daugiau kaip 70 % visų Latvijos katalikų. 1920–24 Agluonoje (vėliau Rygoje) rezidavo jų vyskupas, veikė kunigų seminarija. Latviai turėjo 489 mokyklas, tautinės mažumos – 236. Nuo 20 a. antros pusės Latgalos ekonominis atsilikimas ir gyventojų buities specifika nyksta.
415