latgãliai (latv. latgali), baltų gentis, gyvenusi Latgaloje. Be žvejybos ir gyvulininkystės, 2–4 a. latgalių pirmtakai vertėsi ariamąja žemdirbyste. 5–6 a. latgalių teritorijoje išnyko paprotys žmones laidoti pilkapiuose, pradėta laidoti nedegintus plokštiniuose kapuose. Plėtojantis žemdirbystei ir amatams klostėsi turtingesniųjų sluoksnis. Pradėjo išsiskirti latgalių tautinė grupė. Gaminta daug ginklų (plačiaašmeninių ir siauraašmenių kovos kirvių, plačių peilių, ietigalių), įvairių papuošalų (žalvarinių pakabučių, antkaklių), audinių, drabužių. Pirmo tūkstantmečio antroje pusėje latgaliai apsigyveno beveik visoje Latgaloje. 10–13 a. susiklostė valstiečių ir turtingųjų socialiniai sluoksniai. Latgaliai palaikė ryšius su greta gyvenančiomis sėlių, lietuvių, žiemgalių, lyvių, krivičių gentimis. 11–12 a. pateko į Rusios žemių (Polocko, Pskovo) vasalinę priklausomybę.
baltai 11–12 a.
13 a. pradžioje latgalius, dar nesudariusius valstybės, pavergė Kalavijuočių ordinas. Henriko Latvio kronikoje (parašyta 13 a. pirmame ketvirtyje) latgaliai (Letthigalli) vadinami ir latviais (Letthi). Nuo 13 a. pradžios į latgalių ir gretimas žemes padažnėjo lietuvių, kovojančių su kalavijuočiais, antpuolių. 1212 latgaliai su lyviais buvo nesėkmingai sukilę prieš kalavijuočius. Livonijos vokiečių pusėje jie dalyvavo 1217 Viljandi mūšyje, kuriame buvo sumušti estų sukilėliai. Manoma, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio laikais (1269 ar 1270–82), latgaliai, gyvenę prie Dauguvos aukštyn nuo Jersikos, buvo patekę į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės priklausomybę. Vėliau ir juos pavergė Livonijos ordinas. 2/3 latgalių žemių valdė Rygos arkivyskupas, 1/3 – Livonijos ordinas. Manoma, latgaliai sudarė latvių tautos pagrindą, ilgainiui virsdami latgaliečių ir vidžemiečių etninėmis grupėmis.
1362