latifùndija (lot. latifundium < latus – platus, fundus – žemės valda), didelė privati žemės valda. Dažniausiai nesusijusi ar menkai susijusi su savininko pagrindine gyvenamąja vieta (rezidencija).
Atsirado apie 2 a. pr. Kr. senovės Romoje, diduomenei daugiausia pasisavinus visuomenines žemes. Iš pradžių paplito Italijoje, vėliau ir Romos provincijose, toli nuo miestų ir pagrindinių kelių. Iš esmės plėtota ekstensyvioji žemdirbystė ir gyvulininkystė. Daugiausia dirbo vergai. 2–3 amžiuje, žlungant vergovei, latifundijas imta skirstyti į smulkius sklypus ir juos nuomoti kolonams.
Viduriniais amžiais Vakarų Europoje susidariusios latifundijos dažniausiai vadinamos dvarais. 16 a. ispanams ir portugalams užkariavus Lotynų Ameriką čia t. p. susiklostė latifundijos, kuriose vyravo ekstensyvus ūkininkavimo būdas ir buvo plačiai naudojamas vergų darbas. 19 a. pimoje pusėje, panaikinus vergovę ir įsigalint laisvosios rinkos ekonomikai, jose imta naudoti samdomąjį darbą, naują žemdirbystės techniką. 20 a. daugelio Lotynų Amerikos šalių latifundijų dėl politinių permainų ir žemės reformų sumažėjo, bet jos vis dar išlieka svarbia žemės ūkio dalimi.
Latifundijomis kartais vadinama ir viduriniais amžiais bei ankstyvaisiais naujaisiais laikais Lenkijos karalystėje bei Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje susiformavusios stambios žemės valdos, sudariusios didikų galybės ekonominiu pagrindą. 16 a. antroje pusėje–17 a. pimoje pusėje Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje jos ypač išsiplėtė.
Abiejų Tautų Respublikos stambiausi latifundininkai buvo Chodkevičiai, Goštautai, Kęsgailos, Liubomirskiai, Ostrogiškiai, Potockiai, Pacai, Radvilos, Sapiegos, Višnioveckiai, Zamoiskiai, įvairiu laiku turėjo nuo kelių iki keliolikos tūkstančių valstiečių kiemų. 16 a. pabaigoje–17 a. pradžioje vien tik lenkų didikas K. V. Ostrogiškis turėjo apie 100 miestų ir apie 1300 kaimų. Stambias latifundijas turėjo ir Bažnyčia.
Latifundiją dažniausiai sudarė keli ar keliolika dvarų, dvarą – nuo vieno iki kelių palivarkų. Kartais keli palivarkai dar būdavo jungiami į didesnį administracinį ir ekonominį vienetą – raktą.
Kai kurie didikai, siekdami apsaugoti savo latifundijas nuo suskaldymo ir mažėjimo, kūrė ordinacijas (Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nuo 16 a.; Radvilų Kleckas, Myrius, Nesvyžius, Olyka) ir majoratus.
Per Abiejų Tautų Respublikos padalijimus, t. p. dėl 1794 sukilimo, 1830–31 sukilimo ir 1863–64 sukilimo didikų latifundijos sumažėjo; mažėjimui didelę įtaką darė ir nesugebėjimas prisitaikyti prie rinkos ekonomikos sąlygų. Kai kurie buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai (Radvilos) prarado dalį latifundijų, vietoj jų iškilo nauji (Tiškevičiai), bet jie buvusios Radvilų ar Sapiegų įtakos neįgijo.
Lietuvoje latifundijos galutinai išnyko per 1922, Lenkijoje – per 1925 žemės reformą ir 1944 pradėtus komunistinės valdžios pertvarkymus.