lãtrija (gr. latreia – tarnyba), religinių pareigų atlikimas ir tarnavimas Dievui ar dievams. Pirmykštėse ir senosiose religijose buvo paplitęs žmonių (antropolatrija) ir gyvūnų (zoolatrija), kokio nors daikto arba objekto religinis garbinimas tikint, kad juose yra įsikūnijusios dievybės. Latrijos idėją krikščionys perėmė iš helenizmo. Pirmųjų krikščionių latrijos kulto liudijimų yra Laiške romiečiams (Rom 9, 4; 12, 1) ir Evangelijoje pagal Joną (Jn 16, 2). Teologijoje latrijos idėją plėtojo šv. Augustinas (knyga Apie Dievo valstybę / De Civitate Dei 413–426). Nuo 13 a. latrijos sąvoka vartota scholastinėje teologijoje ir nuosekliai išplėtota Tomo Akviniečio (knyga Teologijos sąvadas / Summa theologica 1265–74). Krikščionių teologijoje latrija žymi pagrindinę garbinimo formą ar kultą, skirtą vien Dievui, Jo dieviškumo, begalinio šventumo ir begalinio skirtingumo nuo bet kokio kūrinio pripažinimą. Katalikų Bažnyčioje Dievo garbinimas latrijos kultu apima ir visa tai, su kuo Dievas tiesiogiai yra susivienijęs, pvz., Jėzaus žmogystę, Eucharistiją ir kita. Angelai, šventi žmonės (ir Švč. Mergelė Marija), paveikslai ir kiti objektai gali būti tik gerbiami. Teologijoje taikomos ir hiperdulijos (graikų kalba – ypatingasis gerbimas) – Švč. Mergelės Marijos kulto – bei dulijos (graikų kalba – gerbimas) – angelų ir šventųjų kulto – sąvokos.
2245