Lãtvijos dail
Seniausių laikų dailė
Ankstyviausi vėlyvojo paleolito (devintas tūkstantmetis prieš Kristų) ir mezolito (aštuntas–ketvirtas tūkstantmetis prieš Kristų) dailės dirbiniai – kauliniai ir raginiai peiliai, žeberklai, gyvūnų pavidalo kabučiai, dekoruoti nesudėtingu geometriniu ornamentu. Neolito laikotarpiu (ketvirtas tūkstantmetis–antro tūkstantmečio prieš Kristų vidurys) plito moliniai, kauliniai, gintariniai ir mediniai dirbiniai – žmonių ir gyvūnų figūrėlės, papuošalai. Gaminti duobinės ir virvelinės keramikos indai. Sarnatės durpyne (Kuldīgos rajonas) aptikta bronzos laikotarpio (antros tūkstantmečio prieš Kristų vidurys–pirmas tūkstantmetis prieš Kristų) animalistinių ritualinių skulptūrėlių iš kaulo, medžio, rago, gintaro, medinė stabo figūra. Rasta nemažai pirmo tūkstantmečio prieš Kristų–5 a. po Kristaus archeologinių radinių; žalvarinės įvairaus pavidalo fibulos, sąsagos, antsmilkiniai pasižymi technikos ir puošybos įvairove. Kurzemės vietovėje rasta atvežtinių gintaro ir metalo dirbinių, jie rodo vykus prekybą su Romos imperija ir germanų gentimis.
5–12 amžiaus dailė
5–8 a. pradėjus kurtis pilių sodyboms pakilo dailiųjų dirbinių meninis lygis. Kurta keramika, juvelyrika, audiniai, drabužiai. Variniai ir geležiniai dirbiniai buvo liejami, kalami, kalstomi, dekoruojami filigranu, emaliu, inkrustacijomis, puošiami raižytu geometriniu ornamentu, saulės ir mėnulio motyvais. Išryškėjo genčių dailės dirbinių savitumai. Nuo 6 a. reiškėsi žvėrinis stilius.
9–12 a. aplink pilis (Jersika, Koknese, Tērvete) telkėsi amatininkų kvartalai. Atsirado skulptūra (lazda, užsibaigianti drožta vyro galva, 12 a. pabaiga), tapyba (augalinis ir gyvūninis medinių dirbinių dekoras).
13–15 amžiaus dailė
12 a. pabaigoje–13 a. pradžioje didelę įtaką dailės plėtotei padarė germanizacija, vykdyta Livonijos ordino. Nuo 13 a. dailėje ryšku Vakarų Europos dailės stilių įtaka. Plėtota romaninė (kluatro figūrinės konsolės ir kolonų kapiteliai, Rygos katedroje, 13 a.) ir gotikinė (drožinėti altoriai Didžiojoje gildijoje, 15 a. pabaiga–16 a. pradžia, akmens reljefai Šv. Petro bažnyčioje, 14 a., abu Rygoje, portalų reljefai Rygos katedroje, apie 1520, skulptorius Reynkenas; visi Rygoje) skulptūra.
16–18 amžiaus dailė
16 a. dėl prasidėjusios reformacijos plintant pasaulietinei kultūrai dailėje reiškėsi renesanso ir manierizmo stiliai. Kūriniuose ryšku Vokietijos, Švedijos, Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos dailės mokyklų įtaka. 16–17 a. dailėje, daugiausia skulptūroje, vyravo manierizmas. 17 a. valdant Kettlerių dinastijai suklestėjo Kuršo kultūra. Ventspilyje susiklostė Rytų Prūsijos įtaką patyrusi drožybos mokykla (vadovas olandas Nicolasas Soeffrensas, m. 1694). Ji reiškėsi bažnyčių altorių kūrimo ir interjerų apipavidalinimo srityse. Interjero drožinių sukūrė Jacobas Raabas (Šv. Petro bažnyčios Rygoje vargonų prospektas, 1594–1601), Johannas Heintzas (Švenčiausiosios Trejybės bažnyčios Jelgavoje altorius, 1617, sunaikinta per II pasaulinį karą), Tobiasas Heintzas (Šv. Petro katedros Rygoje pulpitas, 1641), N. Soeffrensas (Šv. Kotrynos Kuldīgoje bažnyčios altorius, 1663). Menišku atlikimu išsiskyrė Ēdolės (1648) ir Zlēko (1645–52) bažnyčių drožiniai, Dancigo (dabar Gdanskas) meistrų (Bernardas Bodekkeris) kūryba – manieristinės akmens epitafijos, antkapiai, reljefai (N. Ekko konvento Rygoje reljefas Kristus ir nusidėjėlė 1618). Nuo 16 a. plėtota altorinė (Golgota Kalnamuižės bažnyčioje, 16 a. pabaiga) ir molbertinė tapyba (Kuršo hercogo Wilhelmo portretas 1615).
17 a. antroje pusėje–18 a. plito barokas. Didžiausią įtaką darė Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos dailė. Ventspilio, Ugālės, Kandavos ir kitų vietovių bažnyčių interjerai gausiai puošti lipdiniais ir drožiniais (Aprikių bažnyčios interjerai, 18 a. vidurys). Medžio drožiniuose vyravo vingrios vėlyvojo baroko formos, sukurta altorių, suolų, vargonų prospektų. Būdinga formų paprastumas (Šv. Onos bažnyčios Liepojoje, 1697, Landzės bažnyčios Talsų rajone, 1701, Lestenės bažnyčios Tukumo rajone, 1709, altoriai ir interjero dekoras, skulptorius Nicolasas Soeffrensas jaunesnysis su mokiniais). 18 a. E. J. Birono ir jo sūnaus Petro valdymo laikotarpiu (1769–95) svarbiu meninės kultūros židiniu tapo Kuršas. E. J. Birono rezidencijoje Rundalėje kūrė Sankt Peterburgo dvaro architektai ir dailininkai, kurie dekoravo rūmus rokoko stiliaus tapyba (18 a. 7 dešimtmetis, tapytojai Francesco Martini, Carlo Zucchi) ir stiuko lipdiniais (18 a. vidurys, skulptorius Johannas Michaelis Graffas). Sukurta pasaulietinę ir bažnytinę architektūrą puošiančio tapybinio ir skulptūrinio dekoro (Švenčiausiosio Trejybės bažnyčios Liepojoje skulptūrinis dekoras), altorių paveikslų, portretų (Kristinos Link portretas 1786, Friedrichas Hartmannas Barisienas). Abiejų Tautų Respublikos valdytoje Latgaloje iki 1772 pastatų ir bažnyčių dekorui būdinga italų baroko formos.
19 amžiaus pirmos pusės dailė
18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje Latvijos dailėje vyravo klasicizmas. 1801–55 plito ampyras. 19 a. pirmoje pusėje tapyboje plėtota peizažas, portretas, istorinis, mitologinis ir buitinis žanras (Johannas Leberechtas Egginkas, 1787–1867, Gottlobas Sauerweidas, 1783–1844). Paveiksluose ryškinta istorinės ir etnografinės detalės, vaizduota charakteringi vietiniai tipažai (J. H. Baumanio, Johanno Brotzės sukurti portretai). Kurta dekoratyvinė skulptūra ir antkapiniai paminklai (F. Osteno‑Sakeno paminklas Bato bažnyčioje Kurše, 1822, skulptorius I. Martosas). Įkūrus Johanno Krestlingko (1817) ir Karlo Hauswaldo (1829) litografijos dirbtuves Rygoje, Ernsto Davido Schaberto (1838) litografijos ir dagerotipijos studiją Jelgavoje, išpopuliarėjo litografija, reprodukcinė grafika. 19 a. viduryje įkurta Literatūros veikėjų draugija pradėjo rengti dailės parodas (1842, 1845, 1853, 1859). 1834 Jelgavoje įkurtas Istorijos ir kultūros muziejus. Jelgavoje veikusioje Petro I akademijoje (įkurta 18 a., nuo 1806 Gymnasium Illustre) buvo mokoma grafikos.
19 amžiaus antros pusės dailė
19 a. antros pusės dailėje ryšku nacionalinių idėjų raiška. 1873 Elise von Jung‑Stilling Rygoje atidarė dailės mokyklą. Vokiečių kilmės tapytojai Johannas Karlas Bähras (1801–69), Wilhelmas Siegfriedas Stavenhagenas (1814–81), Alexanderis Schwabe (1818–72) akademistine maniera nutapė istorinių ir mitologinių paveikslų, portretų. Peterburgo dailės akademiją baigę tapytojai Oto Bērtinis (1818–85), Artemijus Gruzdiņis (1825–91), Jānis Staņislavas Roze (1823–97; 1874 Rygoje atidarė privačią dailės studiją), Jūlijus Federis (Fedderis, 1838–1909; dirbo ir fotografu), grafikas A. Daugulis akademistinį stilių derino su romantinėmis tendencijomis, nacionaline tematika. Realistines tendencijas skleidė Kilnojamųjų dailės parodų draugijos narys K. T. Hūnas (1874 surengė jos parodą Rygoje), realistas Kārlis Petersonas (1836–1908). 1870 Rygoje įkurta pirmoji dailės draugija Kunstwerein (1873 – 200 narių), kuri plėtojo nacionalinę dailę ir dailės švietimą.
19 amžiaus pabaigos–20 amžiaus pradžios dailė
19 a. pabaigoje Peterburge įkurta dailininkų grupė Rūķis (Nykštukas) vienijo latvių dailininkus, skatino nacionalinių idėjų sklaidą (vadovas Ā. E. Alksnis, 19 a. pabaigoje – J. Valteris). Grupės nariai (Arturas Baumanis, 1865–1904, Jānis Lībergas, 1862–1933, R. Zariņis, Jūlijus Maderniekas, 1870–1955, J. Rozentālis) plėtojo realizmo, impresionizmo, moderno stilius. Tapyta folkloriniai, mitologiniai, istoriniai paveikslai, peizažai, iliustruota knygos. 1904 moderno krypties taikomosios dailės pradininkas Latvijoje J. Maderniekas, 1895 Benjaminas Blumas (1861–1949) Rygoje įkūrė privačias dailės studijas – svarbiausius Latvijos avangardinės dailės židinius.
V. Purvītis. Sutemos (aliejus, 1893)
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Latvijos tapyboje išryškėjo simbolizmas (J. Rozentālis), sentimentalusis realizmas (J. Valteris), impresionizmas (K. Purvītis). 1905 Rygoje atidarytas Dailės muziejus. Šiuo laikotarpiu formavosi profesionalioji latvių skulptūra, veikiama rusų skulptūros tradicijų, t. p. A. Rodino kūrybos. Modernistines tendencijas skatino 1910 Rygoje vėl pradėtos rengti dailės parodos ir draugijų (Latvijos dailės skatinimo draugija, Jaunųjų sąjunga iš Sankt Peterburgo, Tarptautinis Idzebskio salonas) veikla. Iki I pasaulinio karo tapyboje vyravo neoprimityvizmas ir ekspresionizmas (Voldemārs Zeltinis), susipynęs su simbolizmu (R. Pērle, Pēteris Krastiņis, 1882–1940), postimpresionizmu (Voldmāras Matvejas, 1877–1914). Grafiką plėtojo J. Jaunsudrabiņis, Aleksandras Romanas (1878–1911), skulptūrą – G. Škilteras, T. Zaļkalnas, B. Dzenis, scenografiją – J. Kuga, koliažą – J. R. Tilbergas. Nuo 1909 Rygoje veikė K. Purvīčio reformuota meno mokykla.
20 amžiaus pirmos pusės dailė
Po I pasaulinio karo kūrė dailininkai modernistai J. Kazakas, V. Tone, K. Ubānas, R. Suta, J. Grosvaldas (1891–1920). Rusijoje gyvenantys latvių dailininkai G. Klucis, A. Drēviņis šliejosi prie rusų konstruktyvistų, buvo draugijos Latvių dailininkų komuna Maskvoje (veikė 2–3 dešimtmetyje) nariai. Skulptoriai K. Zāle, T. Zaļkalnas, tapytojas J. R. Tilbergas prisidėjo prie V. Lenino ir A. Lunačiarskio vykdyto vadinamojo monumentaliosios propagandos plano įgyvendinimo. 1921 Rygoje atidaryta Latvijos dailės akademija. 3–4 dešimtmetyje kūrėsi įvairias estetines pažiūras ir idėjas propaguojančios dailininkų grupuotės: Ekspresionisti, Rīgas mākslinieku grupa (įkurtos 1919), Nepriklausomų dailininkų draugija, Sandrauga (įkurtos 1924), Zāla vārna, Muksala, Radigars ir kitos. 1938 jas suvienijo Latvijos dailininkų sąjunga.
G. Klucis. Dinamiškas miestas (popierius, aplikacija, fotokoliažas, 1919, Latvijos nacionalinis dailės muziejus Rygoje)
K. Zāle. Laisvės paminklas Rygoje (1935)
Kubizmo, purizmo, konstruktyvizmo tendencijas skleidė skulptoriai K. Zāle, M. Skulme, tapytojai ir scenografai N. Strunke, H. Likumas, R. Suta, A. Beļcova, O. Skulme, Jānis Silinis (1896–1991), L. Libertas, K. Miesniekas, U. Skulme, J. Liepiņis. Ekspresionizmą plėtojo tapytojai Jānis Tidemanis (1897–1964) ir K. Brencēnas, nacionalinį romantizmą – Augustas Annusas (1893–1984), grupės Dievturi nariai (A. Cīrulis, Jēkabas Bine, 1895–1955, Hilda Vīka‑Eglite, 1897–1963). Vyravo apibendrintų formų monumentali skulptūra (Brolių kapinių kompleksas, 1924–36, skulptorius K. Zāle, architektas A. Birzeniekas, poeto J. Poruko paminklas, 1930, skulptorius T. Zaļkalnas, Laisvės paminklas 1931–35, skulptorius K. Zāle, poeto J. Rainio paminklas, 1935, skulptorius Kārlis Zemdega; visi Rygoje).
20 amžiaus antros pusės dailė
Baigiantis II pasauliniam karui nemažai dailininkų pasitraukė į Vakarus, kai kurie patyrė represijas, buvo kalinami, tremiami į Sibirą (R. Pinnis, Indriķis Zeberiņis, 1882–1969, Kurtas Fridrichsonas, 1911–91, Jēkabas Strazdiņis, 1905–58). 5–6 dešimtmetyje dailininkai taikėsi prie pokariu propaguoto socialistinio realizmo. Modernėjimo laikotarpiu (6 dešimtmečio pabaiga–7 dešimtmetis) skulptūroje ir tapyboje plito klasikinio ir vėlyvojo modernizmo formos. Tapyboje įsivyravo suabstraktintos formos, modernistinės tendencijos (B. Baumane, I. Celmiņa, E. Grube, E. Iltneris, L. Mūrniekas, Dž. Skulme, R. Valnere, Indulis Zariņis, 1929–97, Uldis Zemzaris, 1918–2022). Kubizmo bruožų yra Zentos Loginos (1908–83), fotorealizmo – B. Bērziņio, Līvijos Endzelīnos (1927–2008), A. Stankevičiaus, Jānio Osio (g. 1943), I. Purmalės (g. 1947), siurrealizmo – M. N. Tabakos, tašizmo – J. Pauļuko, neoekspresyvizmo – A. Zariņos paveiksluose. Proceso meno užuomazgų yra I. Blumbergo scenovaizdžiuose.
A. Zariņa. Tango (aliejus, 1984, Latvijos dailininkų sąjungos muziejus Rygoje; © LATGA / AKKA/LAA, 2020)
Skulptūros raidai įtakos turėjo 20 a. pirmos pusės skulptūros plastikos tradicijos. Buvo kuriami paminklai (Revoliucionieriams Rygoje, Matvejevo kapinėse, 1959, skulptorius Levas Bukovskis, 1910–84, II pasaulinio karo aukoms 1963, skulptorius Jānis Zariņis, 1913–2000; Salaspilio memorialinis ansamblis, 1967, skulptoriai L. Bukovskis, J. Zariņis, Olegas Skarainis, 1923–2017, paminklas latvių raudoniesiems šauliams Rygoje, 1971, skulptorius Dz. Driba, g. 1928). Plėtotas apibendrintų formų skulptūrinis portretas (L. Davidova‑Medene, Marta Lange, 1903–85, A. Dumpe, A. Briede, Aivaras Gulbis, g. 1933). Skulptūros raidai įtaką darė nuo 1976 rengiamos Rygos skulptūros kvadrienalės. Svarbią vietą dailės raidoje užėmė grafikai (Zigurdas Zuze, 1929–2003, Rihardas Skrubis, 1928–95, G. Krollis, Dainis Rožkalnas, 1928–2018, Ināras Helmutas, g. 1932), nuo 7 dešimtmečio plėtojo emocingą, dekoratyvių formų grafiką. 7 dešimtmetyje performansų sukūrė A. Grīnbergas (g. 1940), 8–9 dešimtmetyje – M. Polis. 9 dešimtmetyje Juris Boiko (1954–2002) ir Hardijus Ledinis (1955–2004) įkūrė neformalią grupuotę, savo projektams pasitelkė žemės meno, videomeno ir kompiuterines priemones. Ojāras Feldbergas (g. 1947), Oļegas Tillbergas (g. 1958), Andris Breže (g. 1958), Ivaras Mailītis (g. 1950) surengė akcijų. Plėtota tekstilė (R. Heimratas, E. Pauls‑Vīgnere, R. Bogustova, Aija Baumane, 1943–2019), keramika (M. Melnkalne, g. 1929, G. Kruglovas, Skaidrīte Cihovska, g. 1937, Aija Liskupa, g. 1950, G. Ozola, g. 1954), monumentalioji dekoratyvinė dailė (S. Vidbergas, A. Kigelis, Pēteris Ozoliņis, 1911–71, I. Gulbe, A. Zīle). Atkūrus nepriklausomybę dailės gyvenimas suaktyvėjo, pradėjo kurtis naujos dailininkų grupuotės (Nauja kultūros draugija / Jauna kultūras sabiedrība). Šiuolaikinės dailės plėtrą nuo 10 dešimtmečio skatino Soroso fondo veikla. Plėtojamos įvairios dailės sritys, mišrios dailės rūšys (Anita Zabilevska, 1963–2016, Raitis Smitas, g. 1966, Rasa Smite, g. 1969, Erikas Bozis, g. 1969, Gintas Gabranas, g. 1970).
21 amžiaus dailė
B. Zelca. 21 a. Willendorfo Venera prie Latvijos dailės akademijos Rygoje (įvairios medžiagos, 2010)
2018 surengta pirmoji Rygos tarptautinė šiuolaikinio meno bienalė (RIBOCA). Žymesni šiuolaikiniai menininkai: Andris Eglītis (g. 1981), Ieva Epnere (g. 1977), Kristapas Epneris (g. 1976), Daiga Grantiņa (g. 1985), Paulis Liepa, Katrīna Neiburga (abu g. 1978).
Lietuvos dailininkų ryšiai su Latvija
Latvijoje mokėsi lietuvių dailininkai. 20 a. pradžioje Mintaujoje (pas J. Purvītį ir J. Valterį) B. Blumo mokykloje Rygoje mokėsi P. Kalpokas. Rygos dailės mokykloje mokėsi ir individualių parodų surengė V. Eidukevičius. Liepojoje mokytojavo K. Sklėrius, Jelgavoje dailę populiarino K. Jasėnas. 1910, 1928, 1937 Rygoje surengtos apžvalginės lietuvių dailės parodos. Individualių parodų surengė M. Dobužinskis, K. Šimonis. 1927–32 Kauno valstybės teatre dekoracijų sukūrė L. Libertas. Lietuvoje po II pasaulinio karo rengtos latvių dailės parodos, latvių ir lietuvių dailininkai dalyvavo Baltijos šalių parodose. 20 a. antroje pusėje Lietuvos teatruose dirbo scenografai Z. Atale, A. Freibergas ir kiti. Individualių parodų surengė V. Jurkūnas, S. Veiverytė, J. Švažas, A. Gudaitis ir kiti.
L: S. Cielava Iskusstvo Latvii Moskva 1979; J. Siliņ Latvijas māksla 1800–1914 2 t. Stockholm 1979–80, Latvijas māksla 1915–1940 2 t. Stockholm 1988–90; M. Ivanovs Latviešu glezniesība Rīga 1980; R. Lace Latviešu tēlniecibas vecmeistart Rīga 1982; R. Bems Apceres per Latvijas mākslu simt gadas / 18. gs. beigas–19. gs. beigas Rīga 1984; Latviešu tēlotāja māksla 1860–1940 Rīga 1986; I. Nefedova Masterpieces of Latvian Paintings Rīga 1988; Beitrage zur Geschichte der baltischen Kunst Giessen 1988.
2972
Latvijos kultūra
Latvijos konstitucinė santvarka
Latvijos partijos ir profsąjungos
Latvijos ginkluotosios pajėgos