Lãtvijos literatūrà. Pradžia siejama su evangelikų liuteronų knyga, 1525 išspausdinta Vokietijoje latvių kalba (neišliko), kurioje pateikta Mišių tvarka ir būtiniausi religiniai tekstai. 16–17 a. latvių raštiją kūrė daugiausia Latvijoje gyvenantys vokiečiai. Iš 16 a. pabaigos yra žinių apie vadinamąją Šventąją knygą kuršių kalba. Seniausios išlikusios knygos latvių kalba – Vilniuje kaip kontrreformacijos priemonė išspausdintas katalikų katekizmas (1585) ir Karaliaučiuje išspausdinti leidiniai – M. Liuterio Mažasis katekizmas (1586), Evangelijos ir epistolos (1587), Ne vokiečių psalmės ir giesmės (1587). Pirmosios knygos latvių kalba išspausdintos gotikiniu šriftu.
17 a. latvių kalba rašė daugiausia vokiečiai G. Elgeris, Christophas Füreckeris (apie 1615–apie 1685), Johannas Ernstas Glückas (1652–1705). Į latvių kalbą jie vertė religinę literatūrą ir Bibliją. Žymiausias Biblijos vertėjas buvo J. E. Glückas, jis išvertė ST ir NT (išleista Tā svēta grāmata 1685–91). Su Biblija į latvių literatūrą atėjo vadinamasis aukštasis stilius. Dundagos kunigas J. Wischmannas išleido pirmąją latvių poetikos knygą Nevokiškasis opicas, arba Trumpas latvių poezijos menas (Der Undeutsche Opitz oder Kurtze Anleitung zur Lettischen Dicht-Kunst 1697; parašyta vokiečių kalba, pavyzdžiai pateikti latvių kalba). 18 a. latvių raštiją labiausiai paveikė hernhutiečių religinis judėjimas ir Šviečiamojo amžiaus idėjos. Valmiera tapo hernhutiečių centru, joje buvo leidžiamos religinės giesmės, skatinamas valstiečių raštingumas. Hernhutiečių idėjos turėjo įtakos 19 a. latvių literatūrai, daugiausia neoromantiko J. Poruko kūrybai. Didelį poveikį latvių kultūrai turėjo vokiečių J. G. Herderio ir G. H. Merķelio idėjos. J. G. Herderis latvių liaudies dainas įvedė į pasaulinės kultūros ir literatūros kontekstą, paskelbė rinkinyje Tautų balsai dainose (Stimmen der Wölker in Liedern 1778), G. H. Merķelio kūryboje vyrauja latvių kilmės, tautos istorijos temos, publicistikoje ginamos latvių tautos teisės. G. H. Merķelio asmenybė ir kūryba padarė įtaką latvių romantizmo atstovams. G. F. Stenderis laikomas latvių pasaulietinės literatūros pradininku; parašė mokslo populiarinamųjų veikalų (Didelės išminties knyga apie pasaulį ir gamtą / Augstas gudrības grāmata no pasaules un dabas, parašyta 1774, išspausdinta 1776, 1796), latvių kalbos gramatiką vokiečių kalba. G. F. Stenderio sūnus Aleksandras Johanas Stenderis (1744–1819) parašė pirmąją pjesę latvių kalba. 1790 jis pritaikė latvių teatrui danų dramaturgo L. Holbergo komediją Jepė ant kalno.
Pirmieji latvių kalba rašę latvių kilmės poetai buvo Ķikuļio Jēkabas (1740–77 arba 1778), J. N. Ramanis (apie 1743–?), J. Pulanas, Jānis Peitānas (1801–59). J. Peitānas 1818 į latvių kalbą išvertė F. Schillerio dramą Plėšikai ir rūpinosi jos pastatymu. Neregys Indriķis (1783–1828) buvo pirmasis latvių poetas, išleidęs eilėraščių rinkinį Neregio Indriķio dainos (Tā Neredzīga Indriķa dziesmas 1806).
Svarbią reikšmę formuojantis latvių nacionalinei literatūrai turėjo spauda (Latviešu Avīzes 1822–1915, Tas Latviešu Draugs 1832–46, iki 1838 Tas Latviešu Ļaužu Draugs), Mājas Viesis, Pēterburgas Avīzes (1862–65), Latvių literatūros draugija ir pirmieji latvių vertėjai – Ansis Līventālas (1805–78), Ansis Leitānas (1815–74), E. Dinsbergas.
19 a. viduryje Latvijoje ėmė ryškėti nacionalinės savimonės formavimosi tendencijos, kurias geriausiai išreiškė jaunalatvių judėjimas. Apie jį būrėsi Tartu universiteto latvių kilmės studentai K. Valdemāras, J. Alunānas, K. Baronas ir kiti. Jaunalatviai padėjo pagrindus latvių nacionalinei literatūrai, daugeliui mokslo sričių. Iškiliausias jaunalatvių ideologas, publicistas ir leidėjas buvo K. Valdemāras. J. Alunānas laikomas latvių nacionalinės poezijos pradininku; į latvių kalbą išvertė užsienio poetų kūrybos (rinkinys Dainelės, išverstos į latvių kalbą / Dziesmiņas latviešu valodai pārtulkotas 1856). K. Baronas rinko latvių liaudies dainas, jas tyrinėjo, parašė mokslo populiarinamųjų knygų. Jaunalatvių ideologiją perėmė ir tęsė pirmųjų nacionalinės literatūros krypčių – tautinio romantizmo (F. Brīvzemniekas, A. Kronvaldas, A. Pumpuras, Auseklis) ir realizmo (M. Kaudzītė ir R. Kaudzītė) atstovai. Iškiliausias tautinio romantizmo kūrinys – A. Pumpuro epas Lačplėsis (Lačplēsis 1888), kuriame meniškai transformuoti latvių folkloro ir Europos kultūros (Šiaurės šalių epų) elementai.
19 a. antroje pusėje suklestėjo latvių dramaturgija ir teatras. 1869 06 02 laikoma latvių nacionalinio teatro įkūrimo diena: buvo suvaidinta G. F. Stenderio pjesė Girtuoklis Bertulis. Žymiausi to meto dramaturgai – Ādolfas Alunānas (1848–1912) ir R. Blaumanis. Ā. Alunānas laikomas latvių nacionalinės komedijos (jose pašiepė latvių nutautėjimą), R. Blaumanis – lyrinės komedijos pradininku (ištobulino psichologinės dramos žanrą). Aspazija dramose kėlė moters emancipacijos problemas, jos poetinėms dramoms būdinga baltų ir kitų Europos tautų mitai bei legendos, 19 a. pabaigos Naujosios srovės judėjimo idėjos.
19 a. 8–9 dešimtmetyje ir 20 a. pražioje suklestėjo latvių proza. 1879 išleistas pirmasis romanas latvių kalba (Matīsso ir Reinio Kaudzīčių Matininkų laikai / Mērnieku laiki), jame pavaizduota Latvijos kaimo socialiniai procesai. J. Janševskis, A. Deglavas, A. Upītis sukūrė monumentalių istorinių romanų.
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje išryškėjo neoromantizmas, jam būdinga glaudus ryšys su pasauline kultūra, dėmesys būties problemoms, muzikai, eksperimentinės formos, dvasingumo iškėlimas. Neoromantizmo pagrindiniai atstovai: F. Bārda, J. Porukas, V. Plūdonis, J. Akurateris, A. Brigadere, Aspazija. Parašyta apysakų, išplėtotas pjesės-pasakos žanras (A. Brigadere), sukurta meilės lyrikos.
Iškiliausias 20 a. 1–3 dešimtmečio latvių rašytojas – J. Rainis. Jo poezijoje ir dramose naudojami baltų tautų istoriniai epizodai, mitiniai ir folkloriniai siužetai. Latvių literatūroje tuo metu išryškėjo simbolistinio ir dekadentinio meno tendencijos (atstovai Viktoras Eglītis, Fallijas ir kiti), leistas dekadentinis žurnalas Dzelme.
20 a. 3–4 dešimtmetyje latvių literatūroje gausu glaudžiai tarpusavyje susijusių futurizmo ir ekspresionizmo krypčių apraiškų (Linardo Laicenio, 1883–1937, A. Kurcijo, 1884–1959, A. Čako kūryba). A. Čako poezija tapo 20 a. urbanistinės poezijos etalonu. Suklestėjo didelės apimties latvių romanas, jame perteikiami moderniosios visuomenės pokyčiai ir istoriniai procesai (A. Upīčio, V. Lācio, J. Jaunsudrabiņio, A. Grīno, Kārlio Zariņio, 1889–1978, P. Rozīčio kūryba), nagrinėtos modernaus žmogaus egzistencijos problemos (J. Veselis), parašyta autobiografijų (A. Brigadere, Aspazija, E. Birzniekas-Upītis), sukurta filosofinės eseistikos (Rihardas Rudzītis, 1898–1960, Z. Mauriņa, K. Raudive). R. Rudzītis analizavo Rytų kultūras. Z. Mauriņos eseistika atspindi pasaulinę kultūrą, išreiškia dvasinių vertybių ir humanizmo ilgesį. Po II pasaulinio karo jos kūrinių išversta į vokiečių, švedų ir kitas kalbas; tapo žinomiausia latvių rašytoja pasaulyje.
II pasaulinio karo metais latvių poezijoje tęstos neoromantizmo tradicijos (Eriko Ādamsono, 1907–46, Elzos Ķezberės, 1911–2011, Aspazijos, Austros Skujiņos, 1909–32, kūryba).
Per SSRS okupaciją dalis latvių rašytojų pasitraukė į Vokietiją (J. Jaunsudrabiņis), Švediją (Z. Mauriņa, K. Raudive, M. Zīvertas, 1903–90, V. Strēlerte, F. Dziesma ir kiti), Jungtines Amerikos Valstijas (A. Eglītis, L. Taunas, Dzintaras Sodumas, 1922–2008, Astrida Ivaska, 1926–2015, I. Škipsna, V. Toma). Kai kurie rašytojai sovietinės valdžios buvo ištremti (Aleksandras Pelēcis, 1929–95, K. Skujeniekas).
Palankią sovietinei ideologijai literatūrą kūrė V. Lācis, A. Upītis, Arvīdas Grigulis (1906–89) ir kiti. 20 a. 6 dešimtmečio pabaigoje Latvijoje prasidėjus atšilimo laikotarpiui ėmė ryškėti nonkonformistinės tendencijos (vienas pirmųjų iššūkių sovietinei ideologijai – Ē. Vilko kūryba). Įvairių kartų rašytojai atnaujino ir menines formas, ir turinį. Metafizinė laisvė ir egzistencinė problematika būdinga 20 a. 7–9 dešimtmečio poetų I. Ziedonio, M. Čaklajo, O. Vāciečio, V. Belševicos kūrybai. Vadinamieji paskutinieji romantikai (K. Skujeniekas, Egilis Plaudis, 1931–87, L. Briedis, Mirdza Bendrupe, 1910–95) kūryboje naudojo savianalizę, gilinosi į savo pirmtakų kūrybą.
Prozininkai A. Belas, R. Ezera, Marģeris Zariņis (1910–93), H. Gulbis, I. Indrāne, V. Lāmas, Ē. Vilkas kūriniuose nenaudojo tradicinių pasakojimo formų, sustiprino naracinį lyrizmą, taikė filosofinių apibendrinimų poetiką. A. Belas įtvirtino romano parabolės žanrą, M. Zariņis labiausiai išgarsėjo romanu Netikras Faustas, arba pataisyta ir papildyta patiekalų knyga (Viltotais Fausts jeb pārlabota un papildināta pavārgrāmata 1973), kuriame įtaigiai transformavo Fausto legendą.
Sustiprėjo moterų proza (Eva Mārtuža, g. 1954, Andra Neiburga, 1957–2019, G. Repše, N. Ikstena, žymiausias romanas Motinos pienas / Mātes piens 2015, lietuvių kalba 2019, L. Muktupāvela išgarsėjo romanu apie emigrantus Pievagrybių testamentas / Šampinjonu derība 2002, lietuvių kalba 2003, I. Ābele, romanai Ugnis nepabudins / Uguns nemodina 2001, lietuvių kalba 2007, Žilvičių smūtkelis / Klūgu mūks 2014, lietuvių kalba 2016).
Dramaturgai G. Priede, H. Gulbis, P. Putniņis kūrė aktualijų dramas, kuriose vaizdavo amžininkų dvasines ir socialines problemas. Pēteris Pētersonas (1923–98), M. Zālīte atnaujino poetinės dramos žanrą, parašė libretų miuziklams.
Ryšiai su lietuvių kultūra ir vertimai į lietuvių kalbą
Latvijos literatūra susijusi su lietuvių kultūra ir literatūra. 19 a. vidurio ir pabaigos latvių ir lietuvių kultūros veikėjai (J. Alunānas, J. Šliūpas) propagavo baltų tautų bendrumo idėją. Lietuviškų motyvų yra Auseklio, F. Brīvzemnieko, Aspazijos, J. Rainio, J. Jaunsudrabiņio, A. Upīčio 19 a. pabaigos–20 a. pradžios kūriniuose. Latvių literatūros vertimus į lietuvių kalbą lietuvių spaudoje pradėta skelbti 19 a. pabaigoje. 20 a. pradžioje lietuvių mėgėjų teatruose pastatyta R. Blaumanio, Aspazijos, A. Alunāno dramų, išspausdinta J. Akuraterio, J. Rainio ir kitų rašytojų kūrinių vertimų į lietuvių kalbą. 20 a. 3–4 dešimtmetyje lietuvių kalba išleista J. Rainio, R. Blaumanio, R. ir M. Kaudzīčių, A. Upīčio ir kitų kūrinių, periodinėje spaudoje paskelbta poezijos vertimų. Latvių literatūrą daugiausia vertė ir populiarino J. Paleckis ir K. Korsakas. Po II pasaulinio karo išleista J. Akuraterio, R. Blaumanio, A. Brigaderės, A. Čako, I. Indrānės, J. Jaunsudrabiņio, R. Kaudzītės, M. Kaudzītės, V. Lācio, L. Laiceno, V. Lāmo, E. Līvo, J. Niedrės, M. Čaklajo, I. Ziedonio, Z. Mauriņos, R. Ezeros, A. Belo, J. Rubenio, A. Pumpuro, J. Rainio, A. Saksės, B. Saulīčio, K. Skalbės, Z. Skujiņio, A. Upīčio, O. Vāciečio, L. Vāczemnieko, D. Zigmontės knygų, latvių prozos ir poezijos antologijos (1948, 1968). 21 a. išversta I. Ābelės, Amandos Aizpurietės, Dagnijos Dreikos, N. Ikstenos, Evos Mārtužos, L. Muktupāvelos, Mārio Rungulio, M. Zālītės prozos knygų, išleista K. Skujenieko poezijos rinktinė, poezijos antologija Pavasaris bus kaip visuomet (2012, vertė ir sudarė E. Drungytė), latvių poezijos vertimų paskelbta V. Braziūno rinktinėje Priedainė (2008).
Latvių literatūrą į lietuvių kalbą daugiausia vertė A. Baltakis, J. Kabelka, A. Sabaliauskas, D. Urbas, A. Žirgulys, verčia V. Braziūnas, E. Drungytė, S. Gaižiūnas, Dzintra Elga Irbytė-Staniulienė, L. Kudirkienė, L. Laurušaitė, K. Nastopka, L. Tapinas, A. Valionis, R. Zajančkauskaitė.
Lietuvių literatūros vertimai į latvių kalbą
Pirmasis lietuvių literatūros vertimas į latvių kalbą – Kārlio Frīdriho Vatsono 1822–23 paskelbti K. Donelaičio Metų fragmentai. J. Lautenbahas parašė studiją Lietuvių ir latvių kūrybos bruožai (2 dalys, 1896–1915). 19 a. pabaigos–20 a. pradžios latvių spaudoje paskelbta K. Donelaičio Metų fragmentų, A. Kriščiukaičio-Aišbės, Žemaitės, J. Biliūno, Lazdynų Pelėdos, K. Jasiukaičio apsakymų. 20 a. 3–4 dešimtmetyje išleista Žemaitės, A. Vienuolio, Lazdynų Pelėdos, P. Cvirkos, I. Simonaitytės kūrinių, lietuviškų pasakų rinkinys (1930). Periodinėje spaudoje paskelbta apsakymų, eilėraščių vertimų, teatruose pastatyta lietuvių dramaturgų pjesių. Po II pasaulinio karo išleista K. Donelaičio Metai, A. Baranausko Anykščių šilelis, J. Apučio, J. Avyžiaus, J. Baltušio, A. Bieliausko, J. Biliūno, K. Borutos, V. Bubnio, P. Cvirkos, L. Jacinevičiaus, R. Kašausko, J. Mačiukevičiaus, Justino Marcinkevičiaus, J. Mikelinsko, V. Mykolaičio-Putino, V. Miliūno, V. Petkevičiaus, J. Požėros, K. Sajos, I. Simonaitytės, V. Sirijos Giros, M. Sluckio, B. Sruogos, A. Venclovos, A. Vienuolio, J. Degutytės, J. Juškaičio, A. Maldonio, E. Matuzevičiaus, E. Mieželaičio, S. Nėries, J. Grušo, J. Vaičiūnaitės ir kitų lietuvių rašytojų kūrinių. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę į latvių kalbą išversta J. Ivanauskaitės, S. Gedos, S. T. Kondroto, G. Grajausko ir kitų lietuvių rašytojų kūrinių.
Žymiausi lietuvių literatūros į latvių kalbą vertėjai: A. Sukovskis, P. Skalva, H. Galinis, T. Jarmolinska, H. M. Majevskis, T. Rullis, D. Avotiņa, K. Skujeniekas, P. Brūveris.
latvių literatūra; Latvijos kultūra
L: K. Nastopka Lietuvių ir latvių literatūriniai ryšiai Vilnius 1971; V. Butkus Latvių literatūros eskizai: iki 19 a. pabaigos Šiauliai 1998; Latviešu literatūras vēsture Rīga 1998–2001; G. Berelis Latviešu literatūras vēsture Rīga 1999; Latviešu rakstniecība biografijas Rīga 2003; L. Laurušaitė Tarp nostalgijos ir mimikrijos: lietuvių ir latvių pokario išeivijos romanai Vilnius 2015.
1320
Latvijos konstitucinė santvarka
Latvijos partijos ir profsąjungos
Latvijos ginkluotosios pajėgos