lãtvių kalbà priklauso indoeuropiečių šeimos baltų kalbų grupės rytų pogrupiui. Viena iš 2 (kita – lietuvių kalba) gyvųjų baltų kalbų. Latvijos valstybinė kalba (kalbančiųjų 1 765 910; 2017). Dar vartojama Australijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Rusijos Federacijoje ir kitur (kalbančiųjų apie 200 000).
Latvių kalbos istorija
Centriniam baltų tarmių arealui apie 5–7 a. suskilus, dalies tarmių riboms pasistūmėjus į šiaurę už Dauguvos (dabartinės Latvijos rytinė dalis) ir dėl adstratinių bei substratinių santykių su finų gentimis latvių (latgalių) ir lietuvių kalbos išsiskyrė.
Dabartinė latvių kalba susidarė senovės latgaliams (didžiausia dabartinės Latvijos teritorijoje tuomet gyvenusi gentis) asimiliavus finų kilmės lyvius ir susiliejus su dalimi baltų genčių – sėliais (apie 13–14 a.), žiemgaliais (apie 15 a.), kuršiais (apie 16 a.). Galutinai latvių kalba dabartinėje teritorijoje įsitvirtino 16–17 a. pradžioje. Skiriamos 3 svarbiausios tarmės – vidurio (latviškai vidus), lyviškoji (latviškai lībiskais), aukštaičių (latviškai augšzemnieku) – ir kelios patarmių grupės. Vidurio tarme kalbama Latvijos vidurinėje ir pietvakarinėje dalyje, aukštaičių – rytinėje, lyviškąja – šiaurės vakarų dalyje. Bendrinės kalbos pagrindą sudaro vidurio tarmė.
Latvių kalbos fonetika
Latvių kalba turi 12 balsių ir 26 priebalsių fonemas. Nuo lietuvių kalbos (ir kitų baltų kalbų) skiriasi šiomis būdingesnėmis ypatybėmis: kirčiuojamas dažniausia pirmasis žodžio skiemuo (kirčio atitraukimui tam tikros įtakos galėjo turėti lyvių kalba), skiriamos 3 priegaidės – tęstinė (latviškai stieptā), krintančioji (latviškai krītoša) ir laužtinė (latviškai lauztā), tęstinė priegaidė artimesnė lietuvių tvirtagalei, krintančioji – tvirtapradei, laužtinė – žemaičių tarmės laužtinei priegaidei (priegaidės dažniausiai žymimos tik specialiuose tekstuose, jas visas skiria nedidelė tarmių dalis); minkštieji priebalsiai g, k virtę dz, c (lietuvių ir prūsų kalbos juos išlaikė, plg. latvių dzerve, cits ir lietuvių gervė, kitas); vietoj lietuvių (ir prūsų bei kuršių) priebalsių š, ž latvių kalba turi s, z (plg. latviškai sirds, zaļš ir lietuviškai širdis, žalias); lietuvių (prūsų, kuršių, gal ir žiemgalių) senieji mišrieji dvigarsiai an, en, in, un latvių kalboje virto uo, ie, ī, ū (plg. latviškai roka, tariama ruoka, biedrs ‘draugas, narys, bendras’, mīksts, jūgs ir lietuviškai ranka, bendras, minkštas, jungas); senieji baltiški junginiai *tj, *dj, vietoj kurių lietuvių kalboje yra č, dž, virto š, ž (plg. latviškai vācieši, aužu ir lietuviškai vokiečiai, audžiu); senieji galūniniai ilgieji balsiai sutrumpėjo, trumpieji, išskyrus u, išnyko, dvibalsiai virto vienbalsiais (plg. latviškai egle, ezis, acs, tevs, augu, augi ir lietuviškai eglė, ežys, akis, tėvas, augau, augai).
Latvių kalbos morfologija
Latvių kalbos daiktavardis turi 2 gimines, 2 skaičius, 7 linksnius, 6 linksniuotes. Dviskaita išnyko seniai, jos nėra jau pirmuosiuose rašto paminkluose. Naudininko įvardinę galūnę turi ne tik būdvardžiai, bet ir daiktavardžiai (plg. latviškai tam labam tēvam ir lietuviškai tam geram tėvui). Vienaskaitos įnagininkas sutapo su galininku, daugiskaitos įnagininkas – su naudininku. Veiksmažodis turi 5 nuosakas (ir reikiamybės), 3 laikus (vienas būtasis laikas). Bendrinės kalbos ir daugumos tarmių sutampa po visų prielinksnių vartojamų daiktavardžių daugiskaitos naudininkas ir įnagininkas. Latvių kalbos sintaksinėms konstrukcijoms turėjo įtakos vokiečių kalba. Leksikoje nemaža indoeuropiečių kilmės žodžių, kurių nėra lietuvių kalboje (asins ‘kraujas’, lotynų asser, salms ‘šiaudas’, prūsų salme, rusų soloma), daug germanizmų. Nemaža skolinių iš lyvių, finų, t. p. slavų kalbų. Yra skolinių ir iš lietuvių kalbos.
Latvių kalbos istorija
Seniausi rašto paminklai iš 16 a. pirmos pusės (latviški žodžiai krovikų ir nešikų gildijos sąrašuose, maldos vertimai). Pirmoji išlikusi knyga latvių kalba – 1585 Vilniuje išspausdintas P. Canisijaus katekizmo (Catechismus Catholicorum) vertimas (latvistika). Pirmieji latvių kalba raštai buvo išspausdinti iš vokiečių perimtais gotikiniais rašmenimis. Šie rašmenys vartoti iki 20 a. pradžios. 1908 patvirtintas naujas rašybos projektas, kurio pagrindą sudarė lotyniškieji rašmenys. 20 a. 2 dešimtmetyje įsitvirtinusi rašyba su tam tikrais pakeitimais vartojama ir dabar. Latvių kalbos abėcėlėje yra 33 raidės (brūkšnelis virš balsės žymi ilgumą, kablelis – priebalsių minkštumą, raidė o latvių kalbos žodžiuose – dvibalsį uo, tarptautiniuose – balsį o).
Latvių kalba Lietuvoje
Lietuvoje latvių kalba nuo 1922 pradėta dėstyti Lietuvos universitete (dėstė K. Būga, E. Volteris, A. Salys). 1995 Vytauto Didžiojo universitete įkurtas Letonikos centras (vadovas A. Butkus). Latvių kalba lietuvių kalbos ir literatūros specialybės studentams dėstoma visose Lietuvos aukštosiose mokyklose. 1969 (2 sąsiuviniai) ir 1975 (21987) išleistas J. Kabelkos vadovėlis Latvių kalba, 1977 – J. Z. Balkevičiaus ir J. Kabelkos Latvių–lietuvių kalbų žodynas = Latviešu–lietuviešu vārdnīca, 2003 – A. Butkaus sudarytas Lietuvių–latvių kalbų žodynas = Latviešu–lietuviešu vārdnīca. Žymiausi latvių tyrinėtojai Lietuvoje – J. Z. Balkevičius, A. Butkus, J. Kabelka, A. Rosinas.
2069