láuda (it. šlovinimas), neliturginė religinė šlovinimo giesmė italų arba lotynų kalba. Plito 13–16 amžiuje laudos giedotojų brolijose (compagnie de’ laudesi) Italijoje. Italų religinėje muzikoje išliko iki 19 a. pradžios. Svarbus viduramžių ir Renesanso populiarių melodijų šaltinis. Laudos temos – Švč. Mergelės Marijos pagerbimas, Jėzaus Kristaus Gimimas, Mirtis ir Prisikėlimas, Dievo meilė ir kitos. Laudos prototipu laikoma šv. Pranciškaus Asyžiečio Saulės giesmė (Altissimu, omnipotente bon Signore…).
13–14 a. giedotos vienbalsės, 14–16 a. daugiabalsės laudos. Jų forma artima italų balatai. 15 a. laudos buvo kuriamos ir kitų (pvz., strambotto) formų. 14–15 a. 2–4 balsų laudai būdinga silabinis stilius, homoritmija, visiems balsams bendros kadencijos, kiekvienai poetinei eilutei sava melodija, kartais – tipiškos melizmos viršutiniame balse. Didžioji dalis daugiabalsių laudų – populiarių melodijų perdirbiniai. 15–16 a. Florencijoje laudos giedotos religiniuose vaidinimuose (rappresentazioni sacrae), turėjo įtakos oratorijos žanro raidai. 16 a. pabaigoje suklestėjus oratorijai laudos ėmė nykti.
Seniausias laudos šaltinis – 13 amžiaus pabaigos rankraštis Codex 91, saugomas Cortonos (Italija) viešojoje bibliotekoje.
1571