laũkas, valstybės susidarymo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpio Lietuvos žemdirbių laukininkų bendruomenė, susidedanti iš pavienių ūkių, bet bendrai valdanti dalį žemės ūkio naudmenų ir kartu atliekanti kai kurias gamybines funkcijas kaip ir kaimo bendruomenė.
Laukas apėmė didelį žemės plotą su daugeliu sodžių. Dirbamą žemę laukininkai buvo pasidaliję – kiekviena sodyba savo dalį tvarkė kaip nuosvybę; kitos naudmenos (pievos, miškai, vandenys) naudotos bendrai. Ūkiniams ir administraciniams reikalams nagrinėti buvo šaukiama kuopa (perduodant valdžios simbolį krivūlę) – laukininkų sueiga; laukas dar turėjo seniūną, kuopos teismą.
Laukai minimi 14 a. pabaigos–15 a. pradžios kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose (Lithauische Wegeberichte), didžiojo kunigaikščio žemių užrašymuose bajorams ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės sąrašuose. Per kovas su kryžiuočiais laukas sudarė karinį gynimosi vienetą (daugiausia Žemaitijoje). Ginantis nuo priešų lauko teritorija būdavo užblokuojama nukirstais medžiais.
Lauko bendruomenės paprotinės teisės kai kurios normos buvo įrašytos į Lietuvos Statutą. Trečiajame Lietuvos Statute (1588) kalbama apie lauko bendruomenės atsakomybę, jeigu jos teritorijoje randamas lavonas, apie laukininkų pareigą pėdsakais sekti vagį – užvarę ant pėdų galvijus ar kitaip jas panaikinę laukininkai turėdavo bendrai atlyginti nukentėjusiajam už nuostolius.
Keli ar keliolika laukų sudarė žemę, turinčią pilį ir kunigaikštį. Stiprėjant valstybės valdžiai, vietoj kunigaikščių valdyti žemių buvo siunčiami didžiojo kunigaikščio vietininkai (vietininkas, tijūnas). Žemes imta vadinti valsčiais, lauko žmones – valsčionimis, arba valstiečiais.
Laukai išnyko 16 a., kai per Valakų reformą valstiečiai buvo sukelti į gatvinius kaimus, o kaimai sujungti į vaitystes. Vėliau išliko tik lauko požymių (sueigos, prievolių, ypač kelių taisymo, pasiskirstymas).
1101