laukiniñkai, ikivalstybinės visuomenės ir ankstyvojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštsytės laikotarpio Lietuvos kaimo bendruomenės lauko nariai. Dirbamą žemę buvo pasidaliję: kiekviena sodyba savo dalį tvarkė kaip nuosavybę (alodas), o pievos, miškai, vandenys naudota bendrai.
Kilus karui laukininkai bei kiti žemių (žemė) gyventojai išsirinkdavo savo vadus, laukas sudarydavo karinį vienetą.
Apie laukus duomenų yra Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose (Lithauische Wegeberichte, 14 a. pabaiga–15 a. pradžia). Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nuo 14 a. pabaigos kuriantis valsčiams, laukininkus imta vadinti valsčionimis, ilgainiui – valstiečiais.
Mažojoje Lietuvoje
Terminas vartotas ir iki 20 a. vidurio. Čia laukininkų bendruomeninių žemių nominalus savininkas buvo Vokiečių ordinas, nuo 1525 – Prūsijos kunigaikštis. Tarp laukininkų sodžių įsiterpdavo ir vokiečių bajorų kaimų, kai nusigyvenęs laukininkas tapdavo praturtėjusio kilmingojo baudžiauninku. Nuo 14 a. tokių laukininkų tarp prūsų ir lietuvininkų daugėjo Prūsijoje plintant baudžiavai. Vokiečių ordino, nuo 1525 Prūsijos kunigaikščio valdžiai nusipelnę vietos gyventojai laukininkai gaudavo nuosavybėn žemės sklypą (apie 3 ūbus, t. y. apie 45 ha) pagal Kulmo teisę ir vadinosi kulmiškiais. 15 a. viduryje Karaliaučiaus komtūrijoje buvo daugiau kaip 700 prūsų laukininkų ūkių ir apie 2160 prūsų baudžiauninkų ūkių, Ragainės komtūrijoje – apie 120 lietuvių laukininkų ir apie 160 lietuvių baudžiauninkų ūkių. 17 a.–19 a. pradžioje Mažosios Lietuvos raštijoje baudžiauninkais tapę laukininkai buvo vadinami ir būrais.
19 a.–20 a. pirmoje pusėje Mažosios Lietuvos lietuvininkai laukininko terminą neretai vartojo ir kaip ūkininko sinonimą.
415