Laũkiška (vokiečių k. Laukischken; nuo 1946 rusiškai Saranskoje), Rusijos Federacijos Kaliningrado srities gyvenvietė Polesko rajone, apie 11 km į pietryčius nuo Labguvos, prie Mauros upės. Nuo 2008 Saranskojės kaimo gyvenvietės kaimas. 1055 gyventojai (2013).
Istorija
Laukiška minima nuo 1258. Apie 1272 pastatyta medinė, 1327 – mūrinė Vokiečių ordino pilis. Nuo 1390 joje buvo teismas (teisė ir vietos gyventojus nadruvius), fogto būstinė. Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio valdymo laikotarpiu (1525–68) pilis perstatyta į medžioklės pilį, 1584 – į puošnius rūmus, pavadintus Friedrichsburgu; vėliau čia buvo vokiečio junkerio dvaras. 14 a. viduryje pastatyta katalikų koplyčia, vėliau – erdvesnė (1607 suteiktas evangelikų liuteronų bažnyčios statusas), 1807 (ar 1812) – Laukiškos parapijos bažnyčia (restauruota 1858).
Nuo 16 a. Laukiška buvo valsčiaus centras. Jame gimė arba kunigavo lietuvių raštijai nusipelnę darbuotojai: 1555–63 A. Jomantas, 1579–1607 – D. Gaidys, 1641–46 – J. Partatijus, 1643 gimė jo sūnus, lietuviškų giesmių eiliuotojas F. Partatijus, 1700 – kunigas M. Z. Engelis. J. Partatijaus įpėdinių Ch. Grubės (Laukiškoje kunigavo 1646–52) ir J. M. Beilsteino (čia kunigavo 1653–76) žmona buvo S. Dacho apdainuotoji Anikė iš Taravos. 1691–1710 kunigavo jos sūnus J. A. Beilsteinas. Po 1579 įsteigtoje parapinėje mokykloje mokytojavo D. Gaidys, J. Partatijus, 19 a. – F. Visikaitis, F. A. Wittke (Vitkus ?), Ch. E. Paulaitis, apie 1816–19 precentoriavo S. G. Ostermejeris. Konfirmacijai jaunuoliai lietuvių kalba buvo rengiami iki 19 a. pabaigos.
Iki 18 a. pradžios beveik visi Laukiškos ir apylinkių gyventojai buvo Mažosios Lietuvos lietuviai (lietuvininkai), sulietuvėjo ir dalis prūsų, vokiečių padaugėjo per 18 a. pirmos pusės didžiąją vokiškąją kolonizaciją. 1818–71 Laukiška buvo Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos, 1871–1918 – Vokietijos imperijos, 1919–33 – Vokietijos (Weimaro respublikos), 1933–45 – nacių Vokietijos (Trečiojo reicho) Karaliaučiaus apygardos Labguvos apskrities kaimas. Per gyvenvietę ėjo Labguvos–Skaisgirių plentas ir Karaliaučiaus–Tilžės geležinkelis.
Per II pasaulinį karą 1945 Laukišką užėmė SSRS kariuomenė. Nuo 1946 gyvenvietė priklauso Kaliningrado sričiai; 1947–2008 Polesko rajono Saranskojės apylinkės centras. Po II pasaulinio karo gyvenvietė nuniokota, dvaro sodyba beveik sunaikinta. Nugriautas bažnyčios bokštas, pastate įrengti kultūros namai, sunaikintos kapinės. 1994 nugriauta klebonija; pilis pritaikyta mokyklai.
1910 Laukiškoje buvo 416, 1933 – 725, 1939 – 826, 2002 – 854, 2010 – 988, 2012 – 1043 gyventojai.