laũmė, lietuvių mitinė būtybė.
Laumės paminėjimai
Jos paminėjimai užrašyti beveik tik lietuvių gyventose teritorijose. M. Pretorijus laumes (laumes) priskiria vandens dievams. Teigia, kad jas nadruviai įsivaizdavę kaip moteris su šiek tiek plokščiomis rankomis ir kojomis, plokščiais kojų ir rankų pirštais. J. Brodovskis Laumę (Laume) vadina gimimo, K. G. Milkus – žemės deive; jis užrašė tikėjimą, kad laumės galinčios sukeisti vaikus (Laumes apmainytas). G. Ostermejeris apibūdina Laumę (Laumé) kaip deivę kankintoją, kurios lietuviai labai bijo.
Laumės funkcijos
Lietuvių sakmėse laumė yra viena dažniausiai minimų būtybių. Pasakojama, kad laumės dažniausiai pasirodo prie vandens telkinių, šaltinių, pamiškėse. Žmogus su jomis susitinka dirbamuose laukuose, pirtyse. Laumės atrodo arba kaip jaunos gražios merginos labai didelėmis krūtimis, išpintais plaukais, arba kaip senos moterys, kartais – vištos arba kumelės kūnu, arba kaip milžinės.
Gali pakeisti vaiką netikru, netyčia paliktus vaikus prižiūri, apdovanoja, tyčia paliktus sudrasko. Dirba moteriškus darbus (verpia, audžia, balina drobes), viską daro labai greitai. Žmogui gali ir kenkti, ir padėti, geba keisti reljefą (pvz., užtvenkti upę). N. Vėlius nurodo, kad laumių pagrindinės funkcijos yra dirbti moteriškus darbus, skriausti arba globoti vaikus, bendrauti su vyrais, kenkti gyvuliams.
Rekonstrukcijos
V. Ivanovo, V. Toporovo, N. Laurinkienės tyrinėjimuose teigiama, kad Laumė – griaustinio dievo žmona, kuri už neištikimybę buvo išvyta iš dangaus į žemę ir susituokė su velniu. Šią rekonstrukciją iš dalies atitinka L. A. Jucevičiaus pateikta žemaičių sakmė (dangaus deivė Laumė pamilo mirtingąjį ir pagimdė sūnų Meilų, todėl vyriausiasis dievas ją nubaudė sukapodamas). Kai kurie lietuvių tautosakos tyrinėtojai Laumę laiko tik folkloro personažu.
2781