lavà (it.), išsilydžiusių uolienų ugninga skysta arba labai klampi magmos masė, išsiliejanti Žemės paviršiuje per ugnikalnių išsiveržimus.
Lavos tekėjimo greitis būna iki 30 km/h. Temperatūra labai įvairi (nuo 700–750 °C iki 1100–2000 °C). Aušdama lava netenka dujų, nes sumažėjus slėgiui jos išgaruoja. Būna kelių tipų: bazaltinė (skystoji), andezitinė, dacitinė, riolitinė (klampioji); skysčiausioji yra karbonatitinė lava (būdinga Ol Doinyo Lengai ugnikalniui, Tanzanija). Išsilieja sausumoje ir po vandeniu. Iš ugnikalnio kraterio išsiliejusi lava sudaro lavos srautą (efuzinis vulkanizmas). Esant dideliam slėgiui skystoji lava gali veržtis pro plyšius ir fontanuoti iki 100 m aukščio (pvz., Mauna Loa ugnikalnis, Havajai). Skystosios lavos srautai nuteka toli nuo išsiliejimo vietos, užkloja dideles teritorijas ir sustingę sudaro lavos dangas. Kartais tokia lava teka ne tik žemės paviršiumi, bet ir požeminiais lavos tuneliais. Klampiosios lavos srautai padengia mažesnius plotus, bet būna didesnio storio. Labai klampi lava stingdama užkemša ugnikalnio stemplę (ekstruzinis vulkanizmas), jai iškilus aukščiau kraterio dugno susidaro vulkaninis kupolas arba obeliskas (Mont Pelée ugnikalnis, Martinika; 1903 per kelias savaites susiformavo 400 m aukščio stulpas).
lavos srautas (Havajai, Jungtinės Amerikos Valstijos)
Lavos srautai ir dangos būna skirtingos vidinės sandaros, su įvairiu (lygiu, banguotu, luitišku, virveliniu) paviršiumi. Kai lavoje būna daug ištirpusio vandens arba dujų, jai pasiekus paviršių jos išsiskiria taip staigiai, kad sukelia sprogimus – didelė lavos dalis į orą išmetama įvairaus dydžio dalelių (piroklastų) pavidalu.
Po vandeniu išsiliejusi lava dėl staigaus atvėsimo būna rutulinio arba pagalvinio skyrumo (sudaro apvalių, vienas į kitą įspraustų ir sulipusių rutulių ar pagalvių santalką). Šio tipo bazaltinė lava būdinga vandenyno vidurio kalnagūbriams.
sustingusios lavos srauto paviršius
Ataušusi ir sustingusi lava sudaro kainotipines efuzinių uolienų dangas: rūgščias (liparitus), vidutines (andezitus), bazines (bazaltus). Sendamos jos pereina į paleotipines efuzines uolienas (porfyrus, porfyritus, diabazus), esančias senesniuose magminių uolienų masyvuose. Staigiai ataušusi lava tampa vulkaniniu stiklu. Labai akyta lava (dėl nespėjusių išsiskirti dujų) vadinama pemza. Geologinėje Žemės istorijoje pro žemės plutos plyšius išsiveržusi lava per trumpą laiką padengdavo milžiniškus (milijonus kvadratinių kilometrų) paviršiaus plotus ir sudarydavo trapus (vulkaninius plokščiakalnius), pvz., Sibiro (Rusija; susidarė perme-triase), Dekano plokščiakalnio (Indija; kreida, paleogenas) ir kiti trapai.
bazaltinės lavos sluoksnio vertikalus maitinimo kanalas minkštuose tufuose (Capelinhos ugnikalnio šlaitas, Faialio sala, Azorų salynas)
sustingusios lavos laukas Islandijoje
tunelis lavoje (Islandija)
643