Lavoriškių piliakalnis

Lavóriškių pliakalnis, piliakalnis su papėdės gyvenviete Lavoriškių pietvakarinėje dalyje, Vilnios dešiniajame krante. Išliko Lavoriškių piliakalnio pietrytinio šlaito dalis ir papėdės gyvenvietė. Lavoriškių piliakalnio šiaurrytinė dalis buvo sunaikinta 1904–05 statant bažnyčią, kita dalis – 1934–36 kasant žvyrą. Išliko tik pietrytinis šlaitas (iki 4 m aukščio, 37 m pločio) ir į šiaurę nuo Lavoriškių piliakalnio (Vilnios dešiniajame ir kairiajame krantuose) buvusi papėdės gyvenvietė; apima apie 1 ha plotą. Gyvenvietę 1965 ir 1978 tyrė Istorijos instituto archeologai (tyrimų vadovas V. Daugudis ir J. Stankus). Vilnios dešiniajame krante aptikta 0,3–0,8 m storio 3–7 a. kultūrinis sluoksnis, kuriame buvo pastatų liekanų, židinių, lipdytos lygiu, grublėtu ir brūkšniuotu paviršiumi keramikos, geležies lydymo krosnelių liekanų, šlako. Vilnios kairiajame krante rasta 16–17 a. geležies lydymo žymių, šlako, žiestos keramikos. Manoma, Lavoriškių piliakalnis naudotas pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje–pirmo tūkstantmečio po Kristaus viduryje, iš pradžių papėdės gyvenvietė įsikūrė Vilnios dešiniajame krante, vėliau – kairiajame krante. Radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.