lãžas, feodališkai priklausomo valstiečio darbas senjorui, viena atsiskaitymo už skirtinį sklypą formų. Baudžiavos apraiška. Vakarų Europoje laisvų žmonių neatlyginamo darbo tradicija žinoma nuo antikos laikų (kelių, tiltų priežiūra, pašto sistemos veiklos užtikrinimas), tokio darbo buvo imamasi, kai mokamos darbo jėgos nepakakdavo. Nemokamas darbas skyrėsi nuo priverstinio vergų darbo pirmiausia tuo, kad buvo neilgalaikis, periodinis.
priverstinis darbas viduramžių Anglijoje (rankraštinio Karalienės Marijos psalmyno, apie 1320, Britų biblioteka, iliuminacija)
Lažo darbai (lot. angaria, corvea, pranc. corvée, vok. Frone, Frondienst), pvz., šieno pjovimas, medžių kirtimas ir vežimas, buvo dirbami žemės ūkyje. Lažo reikalauta nuo ankstyvųjų vidurinių amžių (pvz., Merovingų valdomojoje Galijoje). Teisiškai tai buvo paprotys arba valstybės sankcionuota teisinė norma. Kartais lažą eidavo ir į laikiną priklausomybę patekę valstiečiai. Labiausiai nelaisvų valstiečių – servų – lažas nebuvo normuotas, laisvesniųjų galėjo būti ribojamas pagal paprotį ar susitarimą, pvz., 12 ar net 1 diena per metus; kartais lažas matuotas darbo apimtimi. Labiau pasiturintys valstiečiai dažniausiai dirbo su savų gyvulių varomąja jėga, neturtingesni – pėsti.
Plečiantis prekybai didėjo pinigų poreikis. Nuo 11 a. Italijoje ir Prancūzijoje, nuo 12 a. Anglijoje, nuo 13 a. Vokietijoje privalomo darbo pamažu buvo atsisakoma, jį keitė činšas. Be to, valstiečiai galėjo prievoles išsipirkti. Procesas nebuvo tolygus, kartais prie lažo buvo grįžtama. Dėl išvežamų žemės ūkio produktų paklausos kraštuose į rytus nuo Elbės upės nuo 15 a. sparčiai plėtojosi valdovų, bajorų ir Bažnyčios palivarkinis ūkis. Dėl to valstiečių įbaudžiavinimas čia stiprėjo (vadinamoji antroji baudžiavos laida), kartu pradėta reikalauti daugiau lažo. Ir Vakarų, ir Rytų Europoje lažas nyko naikinant feodalinius santykius. Didesniu mastu tai vyko po 18 a. pabaigos Prancūzijos revoliucijos kartu su baudžiavos naikinimu.
Lietuvoje
Lietuvoje lažas dar buvo vadinamas baudžiava, kunigysta, kunigyste, ponysta.
Lažas ėmė plisti nuo 15 a. pabaigos įsigalint palivarkinei ūkio sistemai (palivarkas). Apie 16 a. vidurį lažą atliko jau dauguma Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstiečių. Pajėgiantieji nuo lažo atsipirkti 15–16 a. feodalui mokėjo lažpinigius. 16 a. antroje pusėje tradicinė, labiausiai paplitusi lažo norma, pvz., didžiojo kunigaikščio valdose, buvo 2 dienos per savaitę nuo valako. 17–18 a. lažas didėjo, tradicine norma bajorų dvaruose tapo 3 dienos per savaitę nuo kiemo (0,25–0,5 valako).
Nuo 04 23 iki 09 29, 10 28 ar 11 01 privalomomis dienomis iš kiemo į lažą turėjo eiti du žmonės: pagrindinis darbininkas (pirmininkas) su jaučiais ar arkliais ir antrininkas – moteris ar pusbernis; žiemą – vienas žmogus. Dirbti reikėjo nuo saulėtekio iki saulėlydžio, maitintis savo maistu.
17 a. pirmoje pusėje Žemaičių vyskupo valdose, 18 a. antroje pusėje Paulavos respublikoje atsisakyta lažo ir pereita prie činšo. 18 a. pabaigoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje lažo dienos darbą pradėta normuoti ir vertinti pinigais. 1790 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuviškų apskričių dvaruose lažą ėjo 62 % valstiečių, bažnytinėse žemėse – 56 %, valstybinėse (be ekonomijų) – 43 %.
1795 Lietuvą prijungus prie Rusijos imperijos lažo prievolė pasunkėjo. 19 a. dvarininkai daliai valstiečių lažą keitė činšu, daliai didino, kartu nuvarydami nuo žemės, versdami kumečiais ordinarininkais. Rusijos vyriausybė mėgino privalomaisiais inventoriais (1844–58) nustatyti pastovų lažo dienų skaičių, bet dvarininkai to ne visada paisė. Dėl 1863–1864 sukilimo lažas Lietuvoje ir Baltarusijoje buvo nutrauktas pagal 1861 valstiečių reformos 1863 03 13 nuostatus.
683
1101
Mažojoje Lietuvoje
Mažojoje Lietuvoje jau nuo Vokiečių ordino valdymo pradžios 13 a. lažą (vok. Frondienst) atliko daugiausia prūsai, lietuviai ir kiti baltai, iki 16 a. pradžios susiformavę į lietuvininkų etninę grupę (Prūsijos lietuviai). Dauguma vokiečių valstiečių buvo činšininkai.
Po Vokiečių ordino karų su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir Lenkija ištuštėjo valstybės iždas, daug ūkių liko be gyventojų, todėl daugėjo laždienių. Po 17 a. Prūsijos kunigaikštystės karų su Švedija, 1701 lietuviškiausiose Klaipėdos, Tilžės, Ragainės ir Įsruties apskrityse (Lietuvos provincijoje) lažą ėjo apie 94 % lietuvininkų valstiečių. Mažosios Lietuvos (su Lietuvos provincija) vokiškuose valsčiuose lažą ėjo apie 60 %, visoje Prūsijoje (buvusiuose už Lietuvos provincijos ribų lietuviškuose, vokiškuose ir lenkų mozūrų valsčiuose) – 87 % valstiečių. Po 1709–11 didžiojo maro bei bado ir didžiosios vokiškosios kolonizacijos lietuvininkai lažą turėjo atlikti 6, vokiečiai – 3 laždienius per savaitę.
18 a. pabaigoje yrant baudžiavai lažas mažėjo, daugėjo činšininkų ir tarp lietuvininkų. Lietuvos departamente iš domenuose turinčių ūkių 29 000 kaimiečių šeimų lažą ėjo 40 % valstiečių. Nuo 1799 nuo lažo galima buvo išsipirkti tarnybos mokesčiu. Prūsijoje bei Mažojoje Lietuvoje ir 1795–1806 Prūsijos karalystei priklausančioje Užnemunėje lažo neliko 1807 (per prancūzmetį) panaikinus baudžiavą.
415
-baudžiava; -kunigysta; -ponysta; -kunigystė