lažiniñkai, baudžiauninkai, kurių sunkiausia baudžiavos prievolė savo ponui buvo lažas.
15 a.–1863 Lietuvos lažininkai, be lažo, dar atliko dvarui gvoltą, talką, šarvarką, pastočių prievolę, ėjo sargybas, davė duoklę, kai kada dar reikėjo mokėti pinigų.
Nuo 16 a. vidurio iki baudžiavos panaikinimo lažininkai buvo gausiausia ir labiausiai engiama valstiečių baudžiauninkų grupė. Ypač sunki buvo kai kurių privačių dvarų lažininkų padėtis. Bajorai bei kiti savininkai, kad lažininkai pajėgtų įdirbti pono valdą ir savo skirtinį sklypą, turėjo valdiniais rūpintis (pvz., per badmečius duoti maisto, sėklos ir kitko). Rūpintis valdiniais, priklausomais valstiečiais (ir lažininkais) ponus įpareigojo ir tradicija – jie buvo laikomi savo valdinių globėjais.
Mažojoje Lietuvoje lažininkų tarp vietos gyventojų baltų vokiečių dvaruose atsirado jau 13 a., daugėjo 14 amžiuje. 18 a. pradžioje valstybės domenų dvaruose buvo daugiau kaip 30 000, bajorų dvaruose – 980 lažininkų šeimų. Prūsijoje 1807 panaikinus baudžiavą lažininkų nebeliko.
1412
415
baudžiauninkai