ledónešis, ledo lyčių ar ledlaukių judėjimas upėse (pasroviui), ežeruose, jūrose (pavėjui ar pasroviui). Sezoninis reiškinys. Vidutinėse platumose dažniausiai vyksta pavasarį, rečiau žiemą, rudenį, subpoliarinėse ir poliarinėse – vasarą. Pavasarį ir vasarą ledonešis prasideda pakilus vandens lygiui, padidėjus srovės greičiui, įšilus vandeniui. Per pavasarinį ledonešį plaukia suirusios ledo dangos lytys, per rudeninį – lytys, susidariusios iš sukibusių ledėsių, ižo ir atskilusio priekrantinio ledo. Ties kliūtimis (salomis, seklumomis, upės vingiais, kartais žiotimis), ledo lytys gali susigrūsti (ledujai), apgadinti tiltus, kitus statinius; upei patvinus (kartais sparčiai) būna potvynių. Įvairiuose upių ruožuose ledonešis prasideda ne vienu metu. Ledonešio trukmė priklauso nuo klimatinių sąlygų, upės vagos gylio, vietovės reljefo.
ledonešis (Dauguva ties Vitebsku, Baltarusija)
Lietuvoje
Lietuvoje ledonešis anksčiausiai (lapkritį) prasideda šalies šiaurės rytuose tekančiose upėse. Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje dažniausiai vyksta gruodžio pradžioje, Žemaitijoje – viduryje. Nedidelėse upėse (baseino plotas iki 300 km2) rudeninių ledonešių nebūna. Ledonešio trukmę labiausiai lemia oro sąlygos. Vakarų Lietuvoje rudens ledonešis trunka 10–35 d., likusioje šalies dalyje – 2–10 dienų. Ledonešių būna ir per žiemos atodrėkius.
Smarkiausias ledonešis būna pavasarį: Pietų ir Vakarų Lietuvoje prasideda kovo pirmoje pusėje, šiaurėje ir rytuose tęsiasi iki kovo pabaigos. Mažose upėse trunka 2–5 d. (staiga atšilus 2–3 d.), didesnėse – 2–15 d. (pavasariui vėluojant iki 40–60 dienų).