ledýnas, slenkantis ledo masės telkinys Žemės paviršiuje. Ledynai dengia apie 16,3 mln. km2 (apie 11 % sausumos). Bendras tūris apie 33 mln. km3. Sudaro daugiau kaip 3/4 Žemės gėlo vandens išteklių. Jų yra visuose žemynuose, išskyrus Australiją. Susidaro poliarinėse srityse ir aukštuose kalnuose aukščiau sniego ribos, t. y. ten, kur kietųjų kritulių iškrinta daugiau negu jų ištirpsta ir išgaruoja.
Susideda iš ledo kristalų, susidariusių didėjant sniego dangos tankiui. Kaupiantis sniegui ir firnui, senesnis suslėgtas sniegas persikristalizuoja ir susidaro balkšvas firninis ledas (firnas), jo apatinių sluoksnių tankis didėja ir firninis ledas transformuojasi į kristalinį ledą. Ledynai susidaro sniego dangai kaupiantis nuo keliasdešimt iki kelių tūkstančių metų. Ledo storis pamažu didėja tol, kol ledas pradeda judėti. Dėl savo svorio ledynas ima slinkti į žemesnes paviršiaus vietas arba (lygumoje) nuo vidurio plinta į pakraščius. Kai ledo sluoksnis labai storas, ledynas tampa takus ir savo dinaminėmis savybėmis panašus į lėtai tekančią upę. Ledyno slinkimo priežasčių daug (jos tarpusavy susijusios): sunkio jėga, reželiacija (ledo kristalai dėl slėgio lydosi, vėl užšąla ir plėsdamiesi sukelia slinkimą), vasarą į ledyno plyšius patekęs ir vėl užšalęs tirpsmo vanduo, sumažėjusi trintis dėl tirpsmo vandens ledyno guolyje ir šonuose, ir kita.
slenkantis Šiaurės Inylčeko ledynas Tian Šanyje (Kazachija)
Ledyno sritis, kurioje ledo kaupiasi daugiau nei jo ištirpsta ar išgaruoja, yra ledyno akumuliacijos, arba mitybos, sritis (kalnuose sudaro 60–70 % ledyno paviršiaus), kita, kurioje vyrauja tirpimas, – abliacijos sritis; jas skiria ledo masės balanso pusiausvyros riba (ji artima sniego ribai). Dėl ilgalaikio neigiamo balanso ledynas mažėja ir nyksta. Ledyno dalis, nuslinkusi žemiau sniego ribos, vadinama liežuviu, aukščiau sniego ribos esanti dalis – firniniu baseinu.
ledyninio skydo pakraštys (Antarktida)
Ledynai dažniausiai skirstomi į 2 pagrindines grupes: žemyninius ledynus (ledyninius skydus, ledynines kepures, plynaukščių ledynus) ir kalnų, arba alpinius, ledynus (kalnų, slėninius, priekalnių, potvynių, kalnų kãrų ir kabančiuosius). Pagal kitas klasifikacijas prie ledynų priskiriami šelfiniai ledynai, įvairaus amžiaus įvairių formų jūrinio ledo plotai ir ledkalniai. Ledyniniai skydai – platūs, stori, dengia didžiulius sausumos plotus, ištisas salas ar beveik visą žemyną (Antarktidą). Jų akumuliacijos ir abliacijos sritys sutampa. Ledyniniai skydai teka iš centro į visas puses, skydo pakraščių link. Jei nusileidžia į jūrą, nuo pagrindinės masės atskyla ledkalniai. Antarktidos ir Grenlandijos ledyniniai skydai sudaro daugiau kaip 90 % visų ledynų tūrio. Antarktidos ledynai dengia visą žemyną, išskyrus Transantarktidos kalnus, kurių viršūnės kyšo virš ledyno; jo plotas daugiau kaip 13 mln. km2, storis kai kur daugiau kaip 4 km (Wilkeso Žemėje 4776 metrai).
Grenlandijos ledyno plotas 1,7 mln. km2, storis pietryčiuose 2237 m, viduryje 4548 m. Ledyninės kepurės – nedideli ledyniniai skydai (plotas mažiau kaip 50 000 km2), dengia poliarinių ir subpoliarinių platumų salas. Jų yra Islandijoje, Prano Juozapo salyne, Šiaurės Žemėje, Naujojo Sibiro salose, Aliaskoje, Baffino Žemėje. Ledyninių kepurių atmaina – plynaukščių ledynai. Jų yra ne tik aukštosiose, bet ir vidutinėse platumose – Šiaurės Amerikos Kordiljerose nuo Britų Kolumbijos (Kolumbijos firninės plynaukštės plotas 466 km2) iki Aliaskos, t. p. Rytų Pamyre, Tibete. Kalnų ledynai dengia kalnų viršūnes, dažnai kelias artimas ar visą jų grandinę, leidžiasi nuo ledo laukų iki sniego linijos ir žemiau. Didžiausi kalnų ledynai yra Kanados Arktiniame salyne, Anduose, Himalajuose. Slėniniai ledynai slenka giliais slėniais nuo kalnų ledynų, ledyninių skydų, ledyninių kepurių; dažniausiai ilgi, nusileidžia žemiau sniego linijos, kai kurie iki jūros lygio.
kalnų ledyno liežuvio pakraštys (Aliaska)
Jų yra Alpėse, Skandinavijos kalnuose, Himalajuose, Pamyre, Tian Šanyje, Uoliniuose kalnuose, Anduose, Naujojoje Zelandijoje, nedidelių yra ir Afrikoje (Kenijos, Ugandos, Tanzanijos kalnuose). Daugelis slėninių ledynų turi ledyninių intakų.
besiformuojantis kãros ledynas
Priekalnių ledynai (dar vadinami Piedmonto ledynais) platūs (Malaspinos ledyno plotas daugiau kaip 4000 km2). Susidaro stačių šlaitų papėdėse nuslinkus slėniniam ledynui (Kolumbijos ledynas Aliaskoje) į plačią priekalnių lygumą arba susiliejus keliems slėniniams ledynams (Malaspinos, Grand Plateau ledynai Aliaskoje). Priekalnių ledynų yra ir Grenlandijos šiaurės rytinėje pakrantėje. Į jūrą ar vandenyną nuslinkę slėniniai ledynai vadinami potvynių ledynais. Juos veikia potvyniai ir atoslūgiai, didelis bangavimas per audras, nuo jų skyla ledkalniai (ypač prie Grenlandijos ir Aliaskos krantų). Kalnų kãrų ir kabantieji ledynai nedideli (iki 1,5 km ilgio), platūs; jų plotis daug kartų didesnis nei ilgis. Kãrų ledynai dažniausiai būna trogų ir šlaitų aukštutinėse dalyse, kai kur kalnų šlaituose iš sniego, supustyto nuo kalnų viršūnių. Kabantieji ledynai susidaro ant stačių šlaitų; dažnai nuo jų griūva lavinos.
Ledynai slenka lėtai – nuo kelių metrų iki maždaug 100 m per metus, Antarktidos įvairiose dalyse 1–10 metrų. Slinkimo greitis priklauso nuo ledyno storio, paviršiaus nuolydžio, temperatūros. Greičiausiai slenka kalnų ledynai. Slėninio ledyno judėjimo greitis jo įvairiose dalyse skirtingas; greičiausiai teka paviršiuje ir ašinėje srityje, lėčiau šonuose ir prie guolio (dėl trinties ir įšalusių į ledą uolienų nuolaužų bei nuotrupų). Kai ledynas slenka per sudėtingo reljefo paviršių, jo paviršiniai sluoksniai skilinėja, susidaro plyšių (išilginių ir skersinių), serakų; kai kurie jų atviri, dydis priklauso nuo ledyno parametrų. Būna plyšių iki keliasdešimt metrų gylio ir ilgio. Didžiausi plyšiai pasitaiko slėninių ledynų aukštutinėje dalyje ties ledyno ištaka iš firninio baseino. Jei ledynas nusileidžia į jūrą, tai nuo pagrindinės masės plyšiais atskyla ledkalniai. Ledyninių skydų ir kepurių, didelių slėninių ledynų (išskyrus jų liežuvių galus) ledas būna švarus, stambiakristalis, žydras.
tirpsmo vandens išgraužtas ledyno tunelis (Jostedalsbreeno ledynas, Norvegija)
Liežuvių galuose būna ledo sluoksnių su daugybe uolienų nuolaužų ir nuotrupų, kurių vasarą prikrinta ant ledynų nuo kalnų šlaitų, o žiemą ant jų kaupiasi švarus sniegas. Slinkdami ledynai ardo paviršių, velka nuardytą ir nuo šlaitų nukritusią medžiagą, ištirpę ją suklosto (morena) ir suformuoja akumuliacines ledynines reljefo formas. Ledynų nuzulintos uolos vadinamos mutonais. Slėniniai ledynai dažnai būna suskaidyti tirpsmo vandens srautų. Kai kur tirpsmo vanduo išgraužia ledynų tunelius.
Ledynai yra klimato kaitos indikatoriai. 20 a. šiltėjant Žemės klimatui daugumos kalnų ledynų ledo masės balansas neigiamas; ledynai mažėja, jų liežuviai traukiasi. Pvz., Kilimandžaro ledynas (Tanzanija) nuo 1912 (kai pirmą kartą buvo kartografuotas) sumažėjo 82 %. Grenlandijos ledynas 1996 prarado apie 100 km3 savo masės, 2005 duomenimis, – 220 km3. Geologinėje praeityje yra buvę ledynmečių, kai ledynai užimdavo daug daugiau ploto negu dabar.
Ledynų stebėjimai
Tarptautiniai ledynų stebėjimai pradėti 1894, kai Ciuriche (Šveicarija) susikūrė Tarptautinė ledynų komisija. 20 a. nustatyta, kad Pasaulinio vandenyno lygis kyla apie 2 mm per metus; viena šio kilimo priežasčių – ledynų tirpimas. Per praėjusį šimtmetį kalnų ledynai traukėsi kelis decimetrus per metus.
susiskaidęs ledyno ledas (Viedmos ledynas, Argentina)
Antarktidos ir Grenlandijos ledynų masės pokyčiai matuojami dirbtinių Žemės palydovų jutikliais. Stebimi ledynų parametrai: firno temperatūra, ledynų storio pokyčiai, ledynais padengtos teritorijos plotas, ledynų ilgis ir kiti matmenys. Pasaulinė ledynų stebėsenos sistema koordinuoja 60 didžiausių ledynų visame pasaulyje. Kas 5 ar 10 metų nustatomi 800 ledynų matmenys. 11 ledynų atliekami moksliniai tyrimai. Dalis matavimų atliekama nuotoliniais metodais. Ledynų stotyse imta taikyti įvairių spektrų kombinacijas, mikrobangų ar lazerio altimetriją iš dirbtinių Žemės palydovų. Antarktidos ir Grenlandijos ledynų stebėsenai naudojamos automatinės ledo masės balanso stebėjimo stotys. Iki 1989 nuotoliniam matavimui naudoti SeaSat ir GeoSat palydovai, 1998–2003 EnviSat palydovas, lauko tyrimams – gręžimo įrenginiai, ultragarsiniai prietaisai kartu su GPS matavimais.
Ronos ledynas Alpėse (Šveicarija)
ledyno ledas
Mensu ledynas Altajaus kalnuose (Rusija)
1918