ledýniniai ežera, ežerai, kurių dubenys susidarė dėl ledynų ir jų tirpsmo vandenų veiklos. Dauguma Žemės ežerų yra ledyninės kilmės, susidarę per paskutinį vėlyvojo pleistoceno ledynmetį arba po jo.
Pagal susidarymo laikotarpį ledyniniai ežerai skirstomi į senesniuosius (žemyninio apledėjimo) ir jaunesniuosius (šiuolaikinius kalnuotų sričių ledyniniai ežerus). Senesnieji ledyniniai ežerai susidarė paskutinio ledyno išgremžtuose, išgulėtuose, jo akumuliacijos nuogulų atitvertuose arba tirpsmo vandenų išplautuose (fliuvioglacialiniai ežerai) duburiuose.
Pagal dubens kilmę senesnieji ledyniniai ežerai skirstomi į fjordinius, ledyno išgremžtus (egzaraciniai), ledyno išgulėtus (glaciodepresiniai), moreninius (moreninių darinių patvenktus arba juose susidariusius) ir termokarstinius, arba kriogeninius, ežerus. Fjordiniai ežerai susidarė ledynams išgremžus gilius ištįsusius slėnius, kurie buvo atskirti nuo jūros. Jų yra Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Europoje (Norvegijoje, Škotijoje). Egzaraciniai ežerai (pvz., Šiaurės Amerikos Didieji ežerai, Didysis Vergų ežeras) telkšo ledyno išgremžtuose duburiuose. Kai kurie ežerų kilmės tyrėjai prie egzaracinių ežerų priskiria ir rininius ežerus. Glaciodepresiniai ežerai dažniausiai dideli ir palyginti seklūs. Moreninių ežerų dubenis suformavo tirpstančių ledynų netolygiai palikta morena (vienur ji sukūrė daubas, kitur – kalvas). Termokarstiniai ežerai atsirado ištirpus po žeme likusiems ledo luistams.
ledyniniai ežerai prie Russellio ledyno (Islandija)
Jaunesnieji ledyniniai ežerai skirstomi į ledo tirpsmo vandens telkinius ant ledyno arba po ledynu, greta ledyno telkšančius ežerus ir ledyno patvenktuose slėniuose susidariusius ežerus. Ledyno paviršiuje ežerai būna seklūs ir palyginti trumpaamžiai, nes ledui skylant arba tirpstant susidaro ežerą drenuojančios vandentėkmės. Po ledynais ežerai dažniausiai susidaro geoterminėse srityse (Islandijoje, Antarktidoje, kitur); Antarktidoje po 2,8–4,3 km storio ledo danga slūgso apie 15 000 km2 ploto, 1,2 km gylio Vostoko ežeras. Greta tirpstančių ledynų esančiuose duburiuose susidarę ežerai t. p. palyginti trumpaamžiai; jų gausu Islandijoje ir kitose tirpstančiais ledynais padengtose salose. Ledynų patvenktų slėnių ežerai dažniausiai nedideli, gana gilūs; jų gausu kalnų kraštuose greta besitraukiančių ledynų.
Lietuvoje
Lietuvoje ledyniniai ežerai sudaro daugumą didesnių nei 0,5 ha ploto ežerų (Lietuvos ežerai). Parengtos kelios ledyninių ežerų klasifikacijos. Pagal dažniausiai taikomą A. Garunkščio klasifikaciją (1975) ledyniniai ežerai skirstomi į patvenktinius, termokarstinius ir sudėtinguosius. Patvenktiniai ledyniniai ežerai skirstomi į galinių morenų, kalvoto moreninio reljefo ir kraštinių ledyno darinių, termokarstiniai – į glaciodepresinius (Vištytis, Dysnai, Dusia, Metelys, Obelija, Platelių ežeras, Rubikių ežeras, Luodis ir kiti), ledo luistų guolių, rininius, paleoslėninius ir evorzinius. Č. Kudaba rininius ežerus siūlė vadinti dubakloniais; prie jų priskiriami giliausi Lietuvos ežerai: Tauragnas, Asveja, Baltieji Lakajai, Juodieji Lakajai, Sartai. Sudėtingos kilmės ežerų (Drūkšių, Didžiulio, Galvės) dubenys suformuoti kelių procesų. Sudėtingieji ledyniniai ežerai skirstomi į rininius‑patvenktinius, rininius‑ledo luistų guolių ir rininius‑patvenktinius‑ledo luistų guolių.
ledyninės kilmės didieji Sūduvos ežerai (priekyje – Obelija ir Metelys)
533