LEF (ЛЕФ, Levyj front iskusstv, Левый фронт искусств, Kairỹsis mẽno fròntas), rusų rašytojų ir dailininkų grupuotė, veikusi 1922–1929 Maskvoje. Turėjo padalinius Odesoje (Jugo-LEF), Leningrade (Len-LEF), Kazanėje (Tat-LEF), prie LEF šliejosi grupuotė Dabartis (Nastojaščeje) Sibire, žurnalas Nova generacija Ukrainoje, Literatūriškai meninė komuna (Literaturno mastacka komuna) Baltarusijoje. Leido žurnalus LEF (1923–25), Novyj LEF (1927–28; abu redagavo V. Majakovskis). Inspiracijų sėmėsi iš rusų futuristų manifesto Antausis visuomenės skoniui (1912). Grupuotės nariai neigė tradicines meninės kūrybos formas (molbertinę tapybą vaizduojamajame mene, meninę išmonę literatūroje), propagavo vadinamąją formos revoliuciją, plėtojo vadinamąją socialinio užsakymo teoriją, skatino kurti dokumentinius žanrus (apybraižas, reportažus, kita). Nariai: poetai N. Asejevas, V. Kamenskis, S. Kirsanovas, P. Neznamovas, B. Pasternakas (iki 1927), dailininkai A. Rodčenko, V. Tatlinas, V. Stepanova, meno kritikai ir teoretikai B. Arvatovas, O. Brikas, V. Šklovskis ir kiti. Meninius principus plėtojo kino režisieriai S. Eizenšteinas, D. Vertovas, L. Kulešovas, E. Šub. Iki 1928 vadovavo V. Majakovskis. 1928 V. Majakovskis ir kiti pasitraukė iš LEF, 1929 bandė kurti REF (Revoliucinį meno frontą), 1930 įsijungė į RAPP (Rusijos proletarinių rašytojų asociaciją). LEF teorija ir praktika turėjo įtakos Aukštųjų meno ir technikos dirbtuvių (VCHUTEMAS) veiklai, sovietinio dizaino formavimuisi. Lietuvoje paveikė I. Šlapelio dailėtyrinius samprotavimus.
2271