legionas

legiònas (lot. legio, kilm. legionis), pagrindinis senovės Romos kariuomenės taktinis vienetas; iki 6 a. pr. Kr. taip vadinta visa romėnų kariuomenė. Legioną sudarė 4200–6000 karių (atitiko dabartinę brigadą). Mažiausiu legiono taktiniu vienetu buvo centurija (atitiko dabartinę kuopą), vadovaujama centuriono; vėliau sukurta didesnių: 3 a. pr. Kr. – manipula (sudarė 2 centurijos), per 107 pr. Kr. karvedžio Marijaus reformas – kohorta (sudarė 3 manipulos), legione jų buvo 10. Romos respublikos kariuomenėje vienu metu buvo tik keletas legionų, imperijoje jų padaugėjo iki 30. Legionui vadovavo karinis tribūnas ir keli jauni patricijai, turintys praktikantų statusą. Buvo kavalerijos viršininkas ir stovyklininkas. Legiono kariai skirstėsi į 3 grupes – karininkus, centurionus ir legionierius (karius). Šie pagal patyrimą dar buvo skirstomi į lengvuosius – velitus, jaunus nepatyrusius hastatus, sudarančius I kovos liniją, dar jaunus, bet jau patyrusius principus, sudarančius II kovos liniją ir veteranus triarijus, sudarančius paskutinę III kovos liniją. Velitai pradėdavo kovą ir pažeisdavo priešą, hastatai ir principai smogdavo svaidomosiomis ietimis (lotynų k. pilum) ir, prisidengdami skydais (lotyniškai scutum), pereidavo į kovą trumpais kardais (lotynų k. gladium). Triarijų, ginkluotų ietimis ir skydais, smūgis dažnai lemdavo legiono pergalę, be to, saugojo užnugarį ir prireikus pridengdavo legiono pasitraukimą. Legionai turėjo ir savo kavaleriją.