legitimùmas (lot. legitimus – teisėtas, įteisintas), valdžios teisėtumas, grindžiamas piliečių pasitikėjimu ir sutikimu paklusti. Pvz., politinės partijos atlieka tam tikros politinės sistemos legitimaciją, t. y. įteisina politinę sistemą savo rinkėjų atžvilgiu.
Piliečių dalyvavimas partijų veikloje, jų parama partijoms per rinkimus reiškia, kad partijos yra vienos svarbiausių institucijų, suteikiančių legitimumą politinei sistemai ir režimui. Valdžios institucijų legitimumas reikalauja piliečių pasitikėjimo, kuris leidžia joms panaudoti ar praplėsti savo galias. Legitimumas yra procesas, per kurį įteisinamos tam tikros visuomenei naudingos normos.
Legitimumo sąvoką sociologijoje 20 a. pradžioje pavartojo M. Weberis kaip tam tikrą de jure ir de facto atskyrimo, t. y. realių faktų ar santykių ir idealių teisinių-moralinių reikalavimų modifikaciją. Perkeltine prasme legitimumo sąvoka vartojama įvairių mokslo sričių, t. p. politologijos diskursuose.
Kai politinė sistema ar vyriausybė nesugeba laikytis duotų įsipareigojimų ar tinkamai vadovauti, kyla legitimumo krizė. Jos požymiai gali būti labai sumažėję balsavimo mastai, visuotinis nepritarimas politinių lyderių programoms ir kita. J. Habermasas legitimumo krizę lygino su valstybės fiskaline krize. Pasak jo, kapitalizmas veda į legitimumo krizę, nes valstybės aparatas nebekontroliuoja gamybos sąlygų. Anot marksistinės ideologijos, kapitalizmas nulemia gerovės praradimą, aplinkosaugos problemas, socialinį nuopuolį, politinį nestabilumą ir kita, tai sukelia politinių partijų, vyriausybių, koalicijų ar valdymo aparato legitimumo krizę.