legzmas (lot. lex, kilm. legis – įstatymas), fa dzia (kin.), kinų socialinės politinės minties tradicinė kryptis. Pradininkai – Guan Džongas (8–7 amžius prieš Kristų), Dzi Čanas (6 amžius prieš Kristų) ir Li Ke (4 amžius prieš Kristų), svarbiausi atstovai – Šen Dao, Šen Buhai, Šang Jangas (visi 4 amžius prieš Kristų), Han Fei. Legizmo atstovai kūrė valdymo ir administravimo teoriją ir metodologiją valdovui, kaip šis praktiškai turi valdyti valstybę. Ankstyvuoju laikotarpiu išsiskyrė trys kryptys: Šen Dao pabrėžė ši (galia, autoritetas, įtaka) svarbą veiksmingam valdymui ir administravimui, Šen Buhai – šu (gebėjimas, meistriškumas, menas), Šang Jangas – fa (įstatymas, taisyklė) principą. Šias kryptis sujungė Han Fei, kuris dar taikė kai kurias Laodzi idėjas (pirmiausia uvei – neveiklos principą) ir legizmą padarė ištobulinta valstybės valdymo teorija. Legistai buvo visiško valdžios centralizavimo šalininkai. Valdovas turi valdyti remdamasis raštiškai patvirtintais ir žmonėms paskelbtais įstatymais (fa), kurie vienodai galioja visiems valstybės gyventojams. Įstatymų laikymąsi turi garantuoti valdovo autoritetas (ši) ir jo galioje esanti universaliausia ir teisingiausia bausmių ir apdovanojimų sistema. Jokios išimtys įstatymuose ar šioje sistemoje negalimos. Anot legistų, geriausių įmanomų įstatymų sukūrimą garantuoja valdovo gebėjimas (šu) tinkamai suformuoti valdininkų aparatą, kad kiekvienas žmogus dirbtų tai, ką geriausiai sugeba. Legistų idealas – vadinamasis valdymas neveikiant, kai valdžios funkcionavimą garantuoja suderintas valstybės mechanizmas, o valdovas kišasi minimaliai. Legizmas buvo Činų dinastijos oficiali ideologija, vėliau jo idėjomis rėmėsi valstybine ideologija paverstas konfucianizmas. Legizmo retoriką 20 amžiuje naudojo Kinijos komunistai.
L: Feng Youlan A Short History of Chinese Philosophy Beijing 1991; V. Rubin Ličnost′ i vlast′ v drevnem Kitae Moskva 1999.
1832