Leiborstų pártija (Labour Party), Didžiosios Britanijos politinė partija. Įkurta 1900 kaip Darbo atstovaujamasis komitetas, nuo 1906 vadinamas Leiboristų partija. Politinė ideologija – demokratinis socializmas ir socialdemokratija.
Narystė ir struktūra
Apie 496 000 narių (2020; didžiausia partija Vakarų Europoje pagal narių skaičių).
Leiboristų partiją sudaro: vietiniai skyriai (atsako už kandidatų atranką visose šalies rinkimų apygardose), artimos profesinės sąjungos, Parlamentinė partija (Parlamento nariai leiboristai), įvairios socialistų draugijos (pvz., Fabijaus draugija). Aukščiausios institucijos formaliai yra kasmetinė Leiboristų partijos konferencija, jos renkamas Nacionalinis vykdomasis komitetas bei Nacionalinis politikos forumas (jį sudaro mažesnės politinės komisijos iš partijos paskirtų narių, jo darbą koordinuoja Ministrų kabinetas), bet praktiškai galutinius sprendimus priima Parlamentinės partijos ir didžiausių profesinių sąjungų lyderiai. Nuo 1993 Leiboristų partijos lyderį ir jo pavaduotoją renka rinkimų kolegija, kurioje po trečdalį balsų turi vietiniai skyriai, profesinės sąjungos ir Parlamentinė partija.
Parlamentinės veiklos pradžia
Partija susikūrė profesinių sąjungų veikėjų, siekiančių didesnės politinės įtakos, iniciatyva (vienas partijos steigėjų buvo S. J. Webbas). 1903 Darbo atstovaujamasis komitetas sudarė sąjungą su Liberalų partija ir 1906 pavadintas Leiboristų partija tapo parlamentine partija. 20 a. pradžioje valdant Liberalų partijai Didžiosios Britanijos profesinių sąjungų organizacijų veikla tapo efektyvesnė, jų narių sparčiai daugėjo (1900 buvo 1,908 mln., 1914 – 4,117 mln., 1918 – 6,461 milijono). Po I pasaulinio karo remiama finansiškai sustiprėjusių profesinių sąjungų organizacijų Leiboristų partija iš Liberalų partijos pagalbinės organizacijos tapo stipria savarankiška pretendente į politinę valdžią.
Pirmosios vyriausybės
1923 Konservatorių partijai pralaimėjus rinkimus padedamas Liberalų partijos J. R. MacDonaldas suformavo pirmąją, tiesa, neilgai, 1924 01–11 gyvavusią, leiboristų mažumos vyriausybę. 1929 Leiboristų partija pirmąkart tapo didžiausia Bendruomenių Rūmų partija (288 deputatai), sudaryta antroji J. R. MacDonaldo vyriausybė (1929–31).
Opozicijos laikotarpis (1931–1940)
Dėl 1931 kilusios pasaulinės ūkio krizės Leiboristų partijos ūkio politika, ypač bedarbių rėmimo programa, patyrė nesėkmę. 20 a. 4 dešimtmetyje partijos įtaka smuko. 1934–37 buvo parengta nauja, planine ekonomika ir daugelio ūkio šakų nacionalizavimu paremta, partijos programa (buvo įgyvendinama 1945–51 C. R. Attlee vyriausybės), leiboristų pacifistinį internacionalizmą pakeitė stipri opozicija A. Hitleriui ir B. Mussoliniui, partija rėmė šalies perginklavimą. Lyderio poste pacifistą G. Landsbury (lyderis 1932–35) pakeitė C. R. Attlee (lyderis 1935–55).
Koalicinė karo vyriausybė (1940–1949)
Per II pasaulinį karą Leiboristų partija buvo įtakinga W. L. S. Churchillio koalicinės vyriausybės dalis, C. R. Attlee – W. L. S. Churchillio pavaduotojas, žymus leiboristas E. Bevinas sėkmingai vadovavo Darbo ministerijai ir Nacionalinio saugumo tarnybai.
C. R. Atlee vyriausybė (1945–1951)
Po karo C. R. Attlee vyriausybė įgyvendino vienas didžiausių 20 a. Didžiosios Britanijos socialinių reformų. 1945–49 padėti mišriosios ekonomikos sistemos ir vadinamosios gerovės valstybės pagrindai: nacionalizuota Anglijos bankas, akmens anglių kasyba, civilinė aviacija, radijas, geležies ir plieno, dujų pramonė, išleisti Nacionalinio draudimo, Nacionalinės sveikatos priežiūros įstatymai. Pradėta likviduoti Britanijos imperiją – Indija ir Ceilonas (dabartinė Šri Lanka) gavo nepriklausomybę. To meto užsienio reikalų ministro E. Bevino politikos principų (glaudi sąjunga su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir NATO, aktyvus dalyvavimas pasaulio politikoje, daugiau dėmesio Britų sandraugos šalims nei Europai) Didžioji Britanija laikėsi daugiau kaip 20 metų.
Leiboristai 6–9 dešimtmetyje
1951–64 Leiboristų partija vėl buvo opozicinė, susilpnėjo dėl kairiųjų A. Bevano šalininkų ir partijos lyderių C. R. Attlee bei H. T. N. Gaitskellio (lyderis 1955–63) nesutarimų branduolinio nusiginklavimo ir partijos vidinės sudėties struktūros klausimais. Lyderiu 1963 išrinkus J. H. Wilsoną (juo buvo 1963–76) pagerėjo partijos įvaizdis, 1964–70 Leiboristų partija vėl buvo valdančioji, mėgino įgyvendinti technokratines reformas, siekė korporatyvistinių ryšių su verslininkais ir profesinių sąjungų lyderiais, bet dėl ūkio sunkumų teko keisti užsienio politiką, sumažėjo Didžiosios Britanijos įtaka Azijoje, šalis vis daugiau bendradarbiavo su Europos valstybėmis. 20 a. paskutiniais dešimtmečiais sustiprėjo vidinė partinė kova, partija pralaimėjo 1983, 1987, 1992 rinkimus.
T. Blairo vadovavimas (1994–2007)
Lyderio poste 1992 N. G. Kinnocką pakeitus Johnu Smithu (lyderis 1992–94), o ypač T. Blairu (lyderis 1994–2007) pradėta keisti partijos politiką. Pakeistas partijos programos punktas, pabrėžiantis pramonės objektų visuomeninės nuosavybės svarbą, propaguojama mišri ūkio sistema, pasisakoma už konstitucines reformas: siūloma plėsti savivaldą, pertvarkyti rinkimų sistemą ir Lordų Rūmus.
Pasitelkus naujausias darbo su informacija technologijas per 1997 ir 2001 rinkimus Leiboristų partija laimėjo didžiausias pergales per partijos istoriją (419 ir 413 vietų Bendruomenių rūmuose). T. Blairo vyriausybė (1997–2007) ištesėjo Didžiosios Britanijos Kinijai duotą pažadą grąžinti Honkongą, buvo išplėsta Škotijos ir Velso savivalda, T. Blairas suvaidino svarbų vaidmenį palaikant Vakarų šalių vienybę per 1999 NATO oro antskrydžių virš Jugoslavijos kampaniją, 2001 parėmė Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybės pradėtą vadinamąjį karą su terorizmu, bet jo sprendimą 2003 paremti be Jungtinių Tautų sankcijos pradėtą Jungtinių Amerikos Valstijų vadovaujamą įsiveržimą į Iraką (Irako karas) atsisakė remti 100 Bendruomenių Rūmų deputatų leiboristų. Leiboristų partija laimėjo 2005 visuotinius rinkimus, bet jos deputatų Bendruomenių rūmuose sumažėjo. Viena svarbiausių T. Blairo vyriausybės veiklos sričių išliko kova su terorizmu, kuri iš esmės nebuvo sėkminga. 2006 05 partijai pralaimėjus savivaldos rinkimus T. Blairas 2007 atsistatydino iš Leiboristų partijos lyderio posto.
Veikla nuo 2007
2007–10 partijos lyderis ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas buvo G. Brownas. 2010, 2015, 2017 ir 2019 Leiboristų partija pralaimėjo parlamento rinkimus (nuo 2019 turi 203 vietas parlamente iš 650), nuo 2010 yra opozicinė. 2010–15 partijos lyderis buvo Edwardas Milibandas, 2015–20 – Jeremy Corbynas, nuo 2020 – Keiras Starmeris.
-leiboristai; -Darbo atstovaujamasis komitetas