lečiai, lačiai, 13 a. vidurio–16 a. pirmos pusės Lietuvos didžiojo kunigaikščio tarnybinių žmonių sluoksnis.
Leičių buvo Vilniaus ir Trakų vaivadijų valdovo kiemuose (dvaruose). Leičiai turėjo tėvoninę žemę, ėjo didžiajam kunigaikščiui tarnybą: šėrė jo žirgus, mokėjo pinigines duokles, patarnaudavo per karo žygius. Leičių vardas ir tarnyba buvo paveldimi. Kai kurių dvarų dokumentuose ši tarnyba dar vadinama lietuviškąja.
13 a. leičiai dažniausiai buvo kariai kolonistai. Jie patys save išlaikydavo, prie didžiojo kunigaikščio valdų prijungtose žemėse įtvirtindavo jo valdžią. Dažnai atlikdavo karių, manoma, ir muitų rinkėjų pareigas, todėl valdovų buvo vertinami ir globojami.
Tik sustiprėjus bajorijai, labiau išplėtojus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės administraciją, leičių tarnyba tapo nebereikalinga valdovui. 16 a. 4–6 dešimtmetyje leičiai greitai sunyko – paversti paprastais valstiečiais. Manoma, dalis jų dar 14 a. tapo bajorais.
A. Dubonis Lietuvos didžiojo kunigaikščio leičiai Vilnius 1998.
1133