Lepcigo mokyklà (Leipziger Schule), 20 a. antros pusės Vokietijos tapytojų kūryba, apimanti Leipcigo dailės akademijos kelių kartų absolventų ir su ja susijusių menininkų veiklą.
Leipcigo mokyklos atstovų kūryba išsiskiria istorinėmis, nacionalinėmis temomis, realistine figūrine tapyba (Leipcigo dailės akademija pasižymi išplėtota klasikinio akademinio tapytojų parengimo tradicija), kuri reprezentuoja buvusios Rytų Vokietijos specifinį regioninį stilių ir jo transformacijas šiuolaikiniame mene. Skiriami du veiklos etapai.
Leipcigo mokyklos atstovas Bernhardas Heisigas savo kūrybos parodoje Berlyne
Pirmasis etapas – 7–8 dešimtmetyje Leipcigo dailės akademijoje dėsčiusių tapytojų W. Tübkeʼs, W. Mattheuerio, B. Heisigo ir 8–9 dešimtmetyje pradėjusių reikštis jų studentų – Sighardo Gilleʼs, Gudrun Brüne (abu g. 1941), Hartwingo Ebersbacho (g. 1940), Arno Rinko (1940–2017, Leipcigo dailės akademijos rektorius 1987–94), Volkerio Stelzmanno (g. 1940), Ulricho Hachullos (g. 1943), Petros Flemming (1944–88) kūryba. Šių tapytojų kūriniams būdinga aiški vizualinė kalba, ekspresyvumas, socialistinio realizmo principų persvarstymas ir perkūrimas, realybės ir fantazijų siurrealistinis jungimas, politinis angažuotumas. W. Tübkeʼs, W. Mattheuerio, B. Heisigo kūryba 1977 pristatyta tarptautinėje dailės parodoje Documenta Kasselyje, nuo tada pradėtas vartoti Leipcigo mokyklos pavadinimas.
Antrasis etapas – vadinamosios Naujosios Leipcigo mokyklos (Neuen Leipziger Schule) veikla, prasidėjusi 1989 (po Rytų ir Vakarų Vokietijos sujungimo); žymiausias atstovas – Leipcigo dailės akademijos absolventas, joje dėstęs N. Rauchas. Kiti žymūs atstovai: Timas Eitelis, Davidas Schnellis (abu g. 1971), Christophas Ruckhäberle, Tilo Baumgärtelis (abu g. 1972), Martinas Kobe, Matthiasas Weischeris (abu g. 1973); t. p. priskiriama Ulfo Puderio, Axelio Krauseʼs (abu g. 1958), Ariso Kalaiziso (g. 1966), Michaelio Triegelio (g. 1968) figūrinė tapyba, Franziskos Holstein (g. 1978), Tobiaso Lehnerio (g. 1974) abstrakcijos, Stephanie Dost (g. 1980) fotografijos, piešiniai. Naujosios Leipcigo mokyklos atstovų tapyboje ryškesni asmeniniai naratyvai ir postmodernistinis pačios tapybos galimybių tyrinėjimas.
Po 2000 buvusios Rytų Vokietijos jaunieji menininkai išgarsėjo visame pasaulyje, ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose (čia surengta apžvalginių parodų, aukcionų). Jų populiarumas siejamas su tradicinės tapybos atsigavimu, jos įsiliejimu į globalią meno industriją, t. p. su postsovietinės atminties temos tyrinėjimų bumu. Daugelio Leipcigo mokyklos atstovų kūriniuose vyrauja postsovietiniams kraštams būdingos nostalgijos (vadinamoji ostalgija, vok. Ostalgie, – ilgesys rytams) interpretacijos, supintos su ironija, sarkazmu, o jų fragmentiškumas ir destruktyvumas siejamas su ankstesne izoliacija. Ironizuojamas vadinamasis herojaus mitas, keliami menininko identiteto, tapatybės klausimai, dažni vietinio urbanistinio peizažo (pramoninių pastatų griuvėsiai), apleistų fabrikų interjerų motyvai – nutolusios praeities, žlugusių utopijų metaforos; įvairių retro popkultūros elementų ir dabarties vaizdinių hibridizacija. Naujosios Leipcigo mokyklos atstovų kūryba lyginama su 1988 Londone susibūrusių Jaunųjų britų menininkų (Young British Artists) veikla ir kūrybos nuostatomis.
2648