Leipcigo mūšis

Lepcigo mšis, Taut mšis, VI antiprancūziškos koalicijos (Austrijos, Didžiosios Britanijos, Prūsijos, Rusijos, Švedijos ir kita) ir Napoleono I Prancūzijos kariuomenių mūšis. Didžiausias Napoleono karų mūšis. Vyko 1813 10 16–19 prie Leipcigo.

Eiga

Sąjungininkai turėjo daugiau kaip 300 000 žm. (iš jų Rusija – 127 000, Austrija – 89 000, Prūsija – 72 000, Švedija – 18 000) ir 1385 artilerijos pabūklus, Napoleonas I – apie 185 000 žm. (prancūzų, belgų, italų, lenkų, olandų, saksų, kitų) ir 700 artilerijos pabūklų. Sąjungininkų vyriausiuoju vadu buvo K. Ph. Schwarzenbergas (faktiškai mūšiui jis nevadovavo). Napoleonas I planavo sąjungininkus sumušti dalimis, sąjungininkai siekė apsupti ir sunaikinti Prancūzijos kariuomenę.

Leipcigo mūšis (aliejus, 1815, dailininkas Vladimiras Moškovas, 1812 metų karo muziejus Maskvoje)

Spalio 15 į pietus nuo Leipcigo buvo tik Bohemijos armija (133 000 žm. – austrų, vokiečių, rusų – ir 578 artilerijos pabūklai, vadas K. Ph. Schwarzenbergas), prieš kurią Napoleonas I sutelkė 122 000 žm. (vadas J. Muratas).

Iš šiaurės pusės Leipcigą (ir prancūzų pozicijas) dengė M. Ney ir A. F. Marmont’o, iš vakarų – A.‑G. Bertrand’o korpusai. 10 16 Bohemijos armija pradėjo puolimą Wachau ir Liebertwolkwitzo kryptimis. Prancūzijos kariuomenė puolimą atrėmė, jos kavalerija, remiama artilerijos, perėjo į kontrpuolimą. Jį sąjungininkai po įnirtingų kautynių atrėmė.

Šiaurės pusėje Silezijos armija (60 000 žm. – vokiečiai, rusai – ir 315 artilerijos pabūklų; vadas G. L. Blücheris) prancūzų korpusą (24 000 žm., vadas A. F. Marmont’as) nuo Möckerno–Wiederitzscho linijos nustūmė iki Leipcigo. Prancūzijos kariuomenei iškilo apsupimo pavojus. A.‑G. Bertrand’o korpusas išlaikė turėtas pozicijas. Naktį iš 16 į 17 prie Leipcigo priartėjo sąjungininkų Šiaurės (58 000 žm. – vokiečių, rusų, švedų, 256 artilerijos pabūklai, vadas J.‑B. Bernadotte’as) ir Lenkijos (54 000 žm. – vokiečių, rusų, 186 artilerijos pabūklai, vadas L. A. G. Bennigsenas) armijos.

Leipcigo mūšis 1813 10 16–19

Napoleono I planas sumušti Bohemijos armiją iki sąjungininkų pajėgų sutelkimo nepavyko. 10 17 abi pusės ilsėjosi. 10 17 vakare Napoleonas I, kuris susilaukė tik 25 000 žm. pastiprinimo, pasiūlė sąjungininkams taikytis, bet atsakymo negavo.

10 18 sąjungininkai pradėjo puolimą iš pietų, rytų ir šiaurės Leipcigo kryptimi. Prancūzijos kariuomenė visą dieną įnirtingai gynėsi. Į mūšį įtraukta jos gvardija sėkmingai kontratakavo. Sąjungininkus išgelbėjo tai, kad per mūšį į jų pusę perėjo Saksonijos armija (12 000 žm.), iki tol kovojusi Prancūzijos pusėje. Naktį iš 18 į 19 Napoleonas I kariuomenę atitraukė Leipcigo link. 10 19 rytą per Lindenau ji pradėjo trauktis prie Reino, vėliau į Prancūziją. Jos atsitraukimą (ir Leipcigą) gynė J. A. Poniatowskio ir J. E. Macdonaldo korpusai. Per apsirikimą skubotai susprogdinus tiltą per Elsterio upę apie 28 000 žm. nespėjo persikelti; beveik visi jie žuvo arba pateko į nelaisvę. Napoleonui I pavyko išvesti apie 100 000 žmonių.

Padariniai

Per Leipcigo mūšį Napoleonas I neteko apie 50 000 žm. (iš jų 20 000 belaisviai) ir 325 artilerijos pabūklų, sąjungininkai – daugiau kaip 60 000 žm. (iš jų Rusija – 23 000, Prūsija – 16 000, Austrija – 15 000). Po Leipcigo mūšio suiro Napoleono I sukurta Reino sąjunga. Leipcigo mūšis pagreitino Napoleono I žlugimą 1814, Prancūzija neteko visų Europoje užkariautų žemių. Leipcigo mūšis dėl dalyvavusių daugelio tautų armijų vadinamas Tautų mūšiu.