lèksika (gr. lexikos – žodinis, priklausantis žodžiui), kurios nors kalbos žodžių visuma. Fiksuojama įvairaus tipo žodynuose ir yra leksikologijos tyrimo objektas. Leksikai priklauso bendriniai ir tikriniai visų kalbos atmainų ir variantų (bendrinės kalbos, tarmių, sociolektų, ideolektų, funkcinių stilių ir kitų) žodžiai. Kartais leksika vadinama ir vieno autoriaus ar kūrinio žodžių visuma (pvz., K. Donelaičio Metų leksika). Kurios nors kalbos leksika sudaro tam tikrą sistemą, turinčią daug panašumų su kitomis kalbos vienetų sistemomis ir savitų bruožų: yra maksimaliai atvira, greitai kintanti, jos nariai negali būti tiksliai suskaičiuoti, labiau nei kitos sistemos priklauso ir nuo nekalbinės tikrovės, dažniausiai nuo kalbančiųjų žmonių sąmonės, yra susiskaidžiusi į tam tikrus posistemius, kuriuos kartais sunku aiškiai nustatyti ar apibrėžti jų ribas ir tipus.
Leksika tiriama ir klasifikuojama keliais aspektais. Pagal atliekamą funkciją vieni žodžiai yra nominaciniai (įvardija daiktus, reiškinius, savybes, veiksmus, aplinkybes), kiti nenominaciniai (atlieka nurodomąją, jungimo, santykių tarp žodžių rodymo, emocinę ar ekspresinę funkciją), pagal santykį su įvardijama sąvoka – bendriniai (pavadina tam tikrus dalykus ir kartu yra apibendrinti sąvokų pavadinimai) ir tikriniai (pavadina tik individualius objektus, nereiškia sąvokos), pagal vartojimo sferą – bendri tautos žodžiai (vartojami arba bent suprantami visų viena kalba kalbančių žmonių), tarmybės (žodžiai ir posakiai, būdingi apibrėžtos teritorijos žmonėms), žargonybės (žodžiai ir posakiai, vartojami socialinės ar profesinės grupių šnekamojoje kalboje) ir terminai (žodžiai ir posakiai, vartojami tik vienoje kurioje nors mokslo, technikos ar specialios srities kalboje), pagal darybos būdą – paprastieji ir dariniai (vediniai ir dūriniai), pagal kilmę – savi žodžiai ir skoliniai. Pagal žodžių reikšmes skiriamos sisteminės žodžių grupės, vadinamos leksinėmis semantinėmis paradigmomis, pvz., sinonimai ir antonimai. Dėl žodžių, turinčių skirtingas reikšmes, raiškos sutapimo ar panašumo susidaro homonimai ir paronimai. Leksika gerai parodo kalbos santykį su visuomenės istorija, socialiniu ar profesiniu jos susiskaidymu. Pastoviausia leksikos dalis – pagrindinis žodyno fondas, kartu su gramatine sandara sudarantis kalbos pagrindą, jos nacionalinį savitumą. Be jo, kalboje yra naujai atsirandančių žodžių (neologizmų) ir pasenusių, iš vartosenos pasitraukusių (archaizmų ar istorizmų). Galimà ir stilistinė leksikos diferenciacija: vieni žodžiai stilistiškai neutralūs, kitiems būdinga vienoks ar kitoks stilistinis atspalvis.
Lietuvių kalbos leksika
Lietuvių kalbos leksika gausi ir įvairi. 19 a. pabaigoje lietuvių kalbos leksikos tyrinėjimų paskelbė A. Brückneris (Lenkija). 20 a. pirmoje pusėje žodžių kilmę, tikrinius vardus tyrinėjo K. Būga, vartoseną – J. Jablonskis, skolinius – K. Alminas, P. Skardžius, 20 a. vidurio ir pabaigos leksikos raidą – A. Sabaliauskas, K. Ulvydas, reikšmes – A. Gudavičius, E. Jakaitienė, S. Kėzytė, rašto paminklų ir rašytojų leksiką – J. Kabelka, J. Kruopas, J. Palionis, V. Žulys. Paskelbta etimologijos (S. Karaliūnas, V. Urbutis), stilistikos (J. Pikčilingis, K. Župerka), terminologijos (K. Gaivenis, A. Kaulakienė, S. Keinys) ir kitų veikalų.
P: Lietuvių kalbos žodynas Vilnius 20 t. 1941–2002. L: J. Kabelka Kristijono Donelaičio raštų leksika Vilnius 1964; E. Jakaitienė Lietuvių kalbos leksikologija Vilnius 1980, Leksinė semantika Vilnius 1988; A. Sabaliauskas Lietuvių kalbos leksika Vilnius 1990; A. Gudavičius Etnolingvistika Šiauliai 2000.
573