leksikalizãcija, kalbos neleksinio elemento (gramatinės formos, morfemos) ar tokių elementų junginio virtimas savarankišku leksiniu vienetu. Pvz., prieveiksmių radimasis iš linksnių formų (balsu, šuoliais, žaibu, vakarop), daugiskaitos semantinis atsiskyrimas (pieniai ‘žuvų patinų sėkla’, viduriai ‘pilvo vidaus organai’), šauksmininko virtimas jaustuku (varge!), t. p. darybos formanto virtimas atskiru žodžiu (Visi ultros – reakcingų įsitikinimų žmonės; Tautų likimais žaidė ir fašistai, ir stalinistai, ir kitokie istai), kelių žodžių sutraukimas į suaugtinį žodį (sudiev < su Dievu, padėkdie < padėk Dieve). Kartais leksikalizacija laikoma ir laisvųjų žodžių junginių virtimas idiomomis, tropiniais frazeologizmais ar sudėtiniais terminais, įvardijančiais vieną sąvoką (beržinė košė ‘bausmė’, liežuvį pakišti ‘paskųsti’, perkūno oželis ‘tilvikų šeimos paukštis’). Tokio tipo leksikalizacija dažniausiai vadinama sintaksine.
L: E. Jakaitienė Leksikografija Vilnius 2005.
573