leksikogrãfija (gr. lexikos – žodinis + graphō – rašau), žodynų sudarymo teorija ir praktika. Susijusi su įvairiais kalbos tyrinėjimais, daugiausia leksikologija; dažnai laikoma šios kalbotyros šakos poskyriu. Praktinė leksikografijos paskirtis – pateikti leksikos vienetų, paaiškintų ir išdėstytų tam tikra tvarka, rinkinį (knygos, kompiuterinės laikmenos, elektroninės duomenų bazės ar tinklo pavidalo), atitinkantį visuomenės arba tam tikros jos dalies poreikius. Praktinė leksikografija atlieka tokias visuomenei svarbias funkcijas: kaupia ir normina tam tikros kalbos žodyną, teikia medžiagos moksliniam leksikos tyrinėjimui, sudaro galimybes mokyti ir mokytis kalbų (gimtosios ir svetimų), padeda bendrauti įvairių profesijų ir tautų žmonėms, sukuria pagrindus leksikografijos teoriniams teiginiams. Yra keli svarbiausi leksikografinės veiklos etapai (žodyno tipo ir apimties nustatymas, medžiagos inventorinimas, straipsnio formavimas ir kita), kuriems būdingos tam tikros procedūros. Nuo žodyno tipo priklauso, ką geriausiai turi išmanyti leksikografas – dabartinės kalbos teoriją ar kalbos istorijos dėsnius, vienos ar kelių kalbų leksikos sistemas, vidinius ar išorinius aprašomosios kalbos leksikos požymius. Teoriniai ir metodologiniai leksikografijos teiginiai visada konkretūs, susiję su pasirinktu žodyno tipu ir vartotojų poreikiais. Leksikografijos teorijos funkcijos: pateikti žodynų tipologiją, išdėstyti leksikografijos terminų sampratą, sukurti žodynų bendrosios struktūros principus (nustatyti medžiagos atrankos kriterijus, žodžių ir žodyno straipsnių išdėstymo tvarką, priedų reikalingumą ir pobūdį), apibrėžti skirtingų žodynų tipų straipsnio sandarą, nustatyti kiekvienos jo sudedamosios dalies (straipsnio lauko) turinį ir apimtį, žodžio įvairių požymių ženklinimo būdus, iliustracijos tipus, papildomos informacijos poreikį ir kiekį, tyrinėti žodynų ir jų vartotojų santykį, žodynų istoriją, nustatyti teorinius pagrindus, kurie svarbūs rašant kiekvieno laikotarpio leksikografijos veikalus, numatyti naujų žodynų rengimo gaires ir būdus.
Praktinė leksikografija – seniausia žmonijos lingvistinė veikla, prasidėjusi maždaug prieš 4000 m., jos istorija susijusi su raštijos, kultūros, daugiausia švietimo, raida. Žodynų užuomazga galima laikyti molio lentelėse dantiraščiu surašytus šumerų, akadų ir asirų kalbų antro tūkstantmečio prieš Kristų žodžių sąrašus (žodžius bandyta grupuoti pagal sutampančias šaknis ir afiksus). Panašūs to laikotarpio teminiai žodžių sąrašai buvo žinomi senovės Egipte ir Indijoje. Graikijoje nuo 5 a. pr. Kr. buvo sudarinėjami sunkių, tarmiškų ar pasenusių žodžių sąrašai su paaiškinimais, vadinamieji glosarijai (iš pradžių kai kurių autorių vartotų žodžių, 1 a. pr. Kr. imta rinkti žodžius iš daugelio prieinamų šaltinių). Pirmasis spausdintas žodynas pasirodė 1161 Kinijoje, 1460 – Europoje.
Teoriniai leksikografijos pagrindai sukurti 20 a. antroje pusėje Prancūzijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Rusijoje, Čekijoje. Kelis dešimtmečius kurta leksikografijos terminija, išleisti keli terminų žodynai. Viena pažangiausių idėjų – koordinuoti daugelio kraštų leksikografų darbus. Tam tikslui 1983 Europoje įkurta leksikografijos asociacija Euralex. Jos pavyzdžiu 1990 įsikūrė Australijos, 1995 – Afrikos, 1998 – Azijos leksikografijos asociacijos; jos leidžia savo metinius žurnalus.
LIETUVIŲ praktinės leksikografijos pradininkas – K. Sirvydas, 17 a. pradžioje parengęs 2 trikalbius lenkų–lotynų–lietuvių kalbų žodynus. 18 a. Mažojoje Lietuvoje išėjo F. W. Haacko, P. Ruigio, J. Brodovskio, K. G. Milkaus ir kitų žodynai. Išleistas didysis Lietuvių kalbos žodynas (20 tomų 1941–2002, elektroninis variantas 2005), Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (1954, pataisytas ir papildytas leidimas 72012, elektroninis variantas 2003 32006), įvairių bendrųjų (aiškinamųjų, tarmių, paralelinių) ir specialiųjų (terminų, tikrinių žodžių, sinonimų) žodynų. Teorinių tyrinėjimų svarbiausia kryptis – senovinių žodynų tekstų analizė (V. Drotvinas, J. Kruopas, K. Pakalka, J. Palionis, A. Sabaliauskas, G. Subačius, B. Tolutienė, V. Urbutis, Z. Zinkevičius ir kiti), žodžių reikšmių pateikimo žodynuose problemos (Z. Jonikaitė, S. Kėzytė, A. Kučinskaitė, A. Lyberis ir kiti). Teorinei leksikografijai skirta E. Jakaitienės monografija. Svarbiausi lietuvių kalbos leksikografijos darbai atliekami Lietuvių kalbos instituto Leksikografijos centre. Dar žodynai.
L: A. Balašaitis Žodžiai ir žodynai Vilnius 1984; E. Jakaitienė Leksikografija Vilnius 2005, Žodynų istorijos apybraiža Vilnius 2006.
573