lėkšt, keraminis (molio, fajanso, majolikos, porceliano), metalinis, medinis, stiklinis, plastikinis indas; taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinys. Naudojama buityje, t. p. interjerui (sienoms) puošti, kaip dovana, suvenyras. Dažniausiai būna apvali, kartais daugiakraštė, netaisyklingo ovalo formos, dekoruojama keraminiais (poglazūriniais ir antglazūriniais) dažais, liustrais, spalvota glazūra, angobu, dekoliu (nuo popierinio pagrindo perkeliami vaizdai), emaliais, raižytais, reljefiniais ornamentais, herbais, tapytomis kompozicijomis, kalstymu, raižymu, auksavimu. Gaminamos pavienės ir servizams.
Istorinė apžvalga
lėkštė (akmens masės keramika, 12 a., Sirija; Metropolitano meno muziejus Niujorke)
Lėkštės pradėtos daryti ketvirtame tūkstantmetyje prieš Kristų Artimųjų Rytų šalyse atsiradus žiedimo ratui. Pirmosios lėkštės buvo paprastos, dekoruotos tamsiais dažais, lakoniškais geometriniais ir stilizuotais, schematiškais figūriniais (žmonių, gyvūnų) motyvais. Trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų Egipte gamintos fajanso lėkštės. Senovės Graikijoje lėkštės puoštos stilizuotų augalų (lotosų, papirusų), gyvūnų motyvais, meandru. Buvo metalinių portretinių lėkščių. Pirmaisiais metais po Kristaus Irano auksakaliai kaldino sidabrines lėkštes. Viduramžiais puošnios lėkštės gamintos Rytų šalyse (nuo 4–5 a. garsėjo Kinijos fajanso, 6–7 a. – porceliano lėkštės). 9–10 a. islamo šalyse (Samarkande) lėkštės dekoruotos saikingai. 12–13 a. Egipto, Persijos lėkščių dekoras gausesnis, derintas su augalų ir paukščių motyvais. Išsiskyrė 15 a. ispanų‑maurų stiliaus fajanso lėkštės su sodriais, vešliais ornamentais, suvytais į sudėtingus gėlių, lapų polichrominius ir grafinius raštus.
Renesanso epochoje Italijoje buvo populiarios dekoratyvinės fajanso, majolikos įvairaus dydžio lėkštės. Jos puošė didikų indaujas, svetainių sienas, vaistinių vitrinas. Spalvingos portretinės lėkštės su užrašais (vadinamaisiais komplimentais) būdavo dovanojamos nuotakoms. Šių lėkščių visa vidinė plokštuma būdavo tapoma figūrinių kompozicijų kopijomis, grotesko, arabeskų motyvais, laisvos manieros augaliniu ornamentu, pakraščiai dekoruojami iškilomis plastinėmis formomis. Islamo šalyse buvo populiari išcentrinė lėkštės dekoro kompozicija, rojaus paukščio, medžio motyvai, juostų lankų ornamentai; dažniausiai naudota iki septynių ryškių spalvų. Vakarų Europoje lėkštės masiškai gamintos mecenatų įkurtose fajanso dirbtuvėse Prancūzijoje (Rouene, Nevers’e, Saint-Porchaire).
16–17 a. Venecijoje sukurta meniškų stiklo lėkščių, tapytų emaliais, su herbais, architektūros objektų vaizdais. 17–18 a. Vokietijos, Austrijos auksakaliai nukaldino liturginių raižytų lėkščių su bibliniais siužetais ir įrašais, padėklų krikšto apeigoms. Panašios lėkštės dovanotos jubiliejų proga, tam tikriems įvykiams pažymėti. Saksonijoje žinomos sidabrinės šaulių lėkštės (prizai su kalstytais figūriniais motyvais, medalionais, šaulių atributais). Nuo 17 a. Europoje aukštuomenei pradėjus rengti puotas su keliais šimtais patiekalų padidėjo indų, t. p. ir lėkščių poreikis. Delfte gamintos polichrominės ir tamsiai mėlynos poglazūrine tapyba dekoruotos fajanso lėkštės. 18 a. pradžioje Europoje išradus porcelianą gaminti lėkščių servizai. Gaminta rokoko stiliaus lėkštės banguotais reljefiniais pakraščiais, puoštos žaismingomis asimetrinėmis gėlių, vaisių, drugelių, žanrinėmis kompozicijomis. Nuo 15 a. Europoje plito įvežtinis kinų porcelianas, išpopuliarėjo rytietiškos augmenijos raštai. 18 a. lėkštes gamino Meisseno (įkurtas 1709), Vienos (įkurtas 1719), Sankt Peterburgo (įkurtas 1744), Berlyno (įkurtas 1752), Sèvres’o, Kopenhagos (įkurtas 1755) porceliano fabrikai. 18 a. pabaigoje lėkštės puoštos klasicistiniu, 19 a. – įvairių stilių dekoru.
lėkštė (porcelianas, 1722–23, Du Paquier manufaktūra Vienoje; Metropolitano meno muziejus Niujorke)
19 a. viduryje paplito masinė lėkščių gamyba, jų dekorą veikė Arts and Crafts Movement (Meno ir amatų sąjūdis). Rusijoje po Spalio perversmo (1917) pagaminta porceliano lėkščių su agitaciniais ideologiniais simboliais, suprematistiniais ornamentais. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje sukurta moderno stiliaus lėkščių. 20 a. pirmoje pusėje modernių art deco, funkcionalizmo stiliaus lėkščių pagaminta Skandinavijos, Italijos, Prancūzijos įmonėse, Bauhause.
Lietuvoje
Lietuvoje lėkščių atsirado 12–13 amžiuje. Jos buvo paprastos molinės, neglazūruotos, tekintos medinės. 14–15 a. imta gaminti keramines glazūruotas, puoštas tapytais ornamentais, dekoruotas štampavimu, įspaustais eglučių, tinkliukų, žvynelių, rombų, langelių ornamentais, t. p. bronzines, varines, alavines lėkštes. 16 a. iš žalvario, sidabro darytos dekoratyvinės kalstytos, raižytos lėkštės. Paprasti žmonės naudojo cinko, alavo lėkštes. Didikai indų servizus užsakydavo užsienyje (yra lėkščių su herbais, monogramomis). 18–19 a. lėkštes gamino Vilniaus, Biržų fajanso manufaktūros, privačios keramikos dirbtuvės. Lėkštės buvo paprastų formų, dailintos tapytais ir reljefiniais skrituliukais, spiralėmis, susipynusių stilizuotų augalų šakomis su vaisiais, tinkleliais, geometriniais raštais, mitologiniais ir fantastiniais motyvais, t. p. baltai, mėlynai, žaliai glazūruotos. 20 a. pradžioje daugiausia buitines lėkštes gamino miesto ir kaimo amatininkai, keramikos gamyklos. Buvo populiarios dekoratyvinės keraminės lėkštės. Nuo 3–4 dešimtmečio jos dekoruotos ir redukcine glazūra. Tokių lėkščių sukūrė J. Adomonis, Pranas ir Vitalis Brazdžiai, Jonas Mikėnas, D. Laučkaitė‑Jakimavičienė, A. Ličkutė, A. Pivoriūnas, L. Strolis, G. J. Degutytė, M. Vrubliauskas. Stiklo lėkščių sukūrė G. Didžiūnaitytė, S. Ušinskas. Serijiniu būdu lėkštės buvo gaminamos Kauno (nuo 1945) ir Vilniaus (nuo 1946) Dailės kombinatuose, Jiesios (nuo 1974) keramikos gamykloje.
1664
lėkštė (porcelianas, 1735, Kinija)