lėkštės

lkštės, muzikos instrumentas – sutrenkiamasis ir mušamasis idiofonas.

Sandara, tipai

lėkštės

Tai du metalo diskai, iškalti iš specialaus lydinio. Diskas į centrą šiek tiek išgaubtas. Iškilimo viduryje yra skylutė dirželiui perverti (lėkštės laikomos už dirželio). Būna pirštinės, arba vadinamosios antikinės (4–10 centimetrų skersmens), mažosios (25–35 centimetrų), vidutinės (37–45 centimetrų) ir didžiosios (47–60 centimetrų) lėkštės; skiriasi ir jų storis. Pagal kilmę ir garso skirtybes dar skiriamos kiniškosios ir turkiškosios lėkštės. Įvairios sandaros ir tipo lėkštės skleidžia aukšto ar žemesnio registro, skaidraus ar duslesnio tembro, ilgiau ar trumpiau trunkančius garsus. Lėkstės sutrenkiamos viena į kitą; horizontaliai ant stovų pakabintos lėkštės mušamos lazdelėmis arba šluotelėmis. Simfoniniuose orkestruose viena lėkščių tvirtinama prie didžiojo būgno. Kairiąja ranka mušamos abi lėkštės, dešiniąja – būgnas. Džiazo mušamųjų grupėje yra keletas (3–4) skirtingų lėkščių ir pedalu mušamos porinės lėkštės haihetas. Lėkščių ir kitų džiazo mušamųjų instrumentų skambesys dažnai imituojamas elektroniniais ritmo kompiuteriais.

Istorija

Lėkštės – labai senas muzikos instrumentas. Jomis buvo grojama Asirijoje, Babilonijoje, Finikijoje, Senovės Egipte, Indijoje, Palestinoje, Izraelyje ir Judėjoje, Graikijoje, Romoje, Turkijoje, Kinijoje, Japonijoje, Birmoje. Dažnai minimos senuosiuose raštuose (ir Šv. Rašte), vaizduojamos senojoje dailėje. Europoje lėkštės paplito viduramžiais, vėliau išnyko, vėl pradėtos naudoti 17 a. kaip janyčarų muzikos instrumentas (ir Lietuvoje). Nuo 20 a. pradžios paplito ir lietuvių kaimo kapelose. Vario, žalvario, aliuminio lėkštes kartais nukala kaimo kalviai, liaudies muzikantai.

1352

2052