lektològija (lot. lectio – skaitymas + gr. logos – mokslas), bibliotekininkystės disciplina, kurios tyrimo objektas – skaitymas ir skaitytojas.
Tyrimų objektas
Apima komunikacijos teorijos, skaitybos (viena pažinimo ir komunikacijos rūšių, kurios esmė – aktyvus teksto informacijos perėmimas ir panaudojimas), psichologijos, pedagogikos ir kitų sričių žiniją, skaitymo ir skaitytojų tyrimus tų mokslo sričių, kurios nagrinėja tekstų sukūrimo, platinimo ir funkcionavimo teoriją, istoriją bei metodiką. Tiria skaitybą kaip socialinės komunikacijos rūšį siekdama nustatyti jos struktūrą, savybes, funkcionavimo ir formavimosi visuomenėje dėsningumus, taip pat skaitymą kaip socialinės komunikacijos reiškinį ir visuomenės bei individo skaitymo poreikių formavimąsi, jų tenkinimą, asmenybės ir socialinių veiksnių įtaką skaitymui, skaitymo istoriją, skaitytojų tipologiją, skaitytojų aptarnavimo būdus ir metodus, bendravimą bibliotekoje. Pagrindinis lektologijos studijų objektas – biblioteka, kaip individo ir visuomenės skaitybą organizuojanti, skaitytojų poreikius tenkinanti bei ugdanti institucija. Skaitymą nagrinėja daugelis mokslo sričių: literatūros mokslas, sociologija, psichologija, bibliotekininkystė, knygotyra, žurnalistika, komunikacijos teorija ir kiti, bet vieno apibendrinančio mokslo apie skaitymą nėra, taip pat nėra sukurta metodologinės skaitymo teorijos.
Raida
Lektologija yra dar besiformuojanti mokslo disciplina, nors turi ilgą priešistorę. Atsiradus rašytiniams dokumentams būta ir pirmųjų mėginimų įprasminti jų vartojimą. 1672 Kopenhagos universiteto profesorius ir bibliotekininkas T. Bartholini skaitė paskaitas, kurios 1676 buvo išspausdintos pavadinimu Samprotavimai apie knygų skaitymą (Dissertationes de libris legendis). Mokslinis skaitymo ir skaitymo tyrimų etapas prasidėjo 19 a. pradžioje, atlikus pirmuosius skaitybos tyrimus. 19 amžiaus 8 dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje žurnale Library Journal buvo paskelbta jaunimo skaitymo interesų tyrimų rezultatai, ukrainiečių pedagogė K. Alčevska paskelbė skaitytojų apklausų duomenis metodiniame ir bibliografiniame vadove Ką skaityti žmonėms (Čto čitat′ narodu 3 tomai 1884–1906), N. Rubakinas (Rusija) išleido Etiudus apie rusų skaitančiąją visuomenę (Ėtjudy o russkoj čitajuščej publike 1898). 20 amžiaus pirmoje pusėje susiklostė pirmosios nacionalinės skaitytojų ir skaitymo tyrimų mokyklos, kurių teorinius pagrindus lėmė N. Rubakino skaitymo psichologijos, vokiečių bibliotekininko W. Hoffmanno skaitymo sociologijos darbai. 20 amžiaus 4 dešimtmetyje Jungtinių Amerikos Valstijų edukologas W. S. Gray Čikagos universiteto Bibliotekininkystės mokykloje įsteigė Skaitymo tyrimų katedrą, atliko lektūros turinio suvokimo tyrimus. Sovietų Rusijoje buvo pradėta kurti disciplina, kuria siekta apimti įvairių sričių skaitymo tyrimų rezultatus. Lektologijos terminas pradėtas vartoti 20 amžiaus 8 dešimtmečio pabaigoje.
Lektologija Lietuvoje
Lietuvoje skaitymo teorines problemas pradėta svarstyti 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje. 1894 rašytojas, vertėjas ir pedagogas P. Mašiotas kėlė vaikų skaitymo interesų pažinimo svarbą. 1889–1905 žurnalas Varpas analizavo savo prenumeratorių sąrašus, jų skaičių, sudėtį, bandė aiškintis skaitymo intensyvumą ir interesus. Pedagogas M. Vasiliauskas knygoje Lietuvių kalbos pradžios mokslo metodika (1924 31925) pateikė jaunųjų skaitytojų – vaikų – vieną pirmųjų tipologinių suskirstymų. Skaitytojų tipologijos klausimai apžvelgti ir V. Ruzgo knygoje Bibliotekoms vadovėlis (1937). 20 amžiaus 8 dešimtmečio pabaigoje pradėtas vartoti lektologijos terminas. Lektologijos studijų yra parašę G. Raguotienė, P. Saudargas, R. V. Rimša, A. Samėnas, A. Glosienė, V. Mozūraitė, V. Stasaitytė, F. Laugalys, A. Bagdonas.
2072