„Lėlė“

„Lėlė“, Vlniaus teãtras „Lėlė“, iki 1971 Vlniaus lėli teãtras, lėlių teatras. Veikia didikų Oginskių buvusiuose rūmuose (pastatyti 16–18 a., teatrui pritaikyti 1975), iki 1975 veikė teatrui nepritaikytose patalpose Čiurlionio g. 18 (priklausė LSSR švietimo ministerijai). 1958 įkurtas B. Lukošiaus iniciatyva (iki 1969 vyriausiasis režisierius).

teatro Lėlė fasadas (fasado ir sienos pano Pakeliui 2016 autorė – A. Bagočiūnaitė‑Paukštienė)

1958–1969

1958 10 27 Vilniaus 16 vidurinės mokyklos (dabar Užupio gimnazija) salėje Krivių g. 10 suvaidintas pirmasis spektaklis – S. Nėries Eglė žalčių karalienė (režisierius ir lėlių dailininkas B. Lukošius, dailininkas J. Surkevičius). Trupės branduolį sudarė Vilniaus kultūros švietimo technikumo režisūros specialybės auklėtiniai: Evelina Platakytė, Audronė Morkūnaitė, N. Gailiūtė, Barbora Burneikaitė, M. Leikauskaitė, L. Lankauskaitė, Algirdas Skripka, Povilas Mockevičius, Algimantas Sadukas. B. Lukošius statė daugiausia lietuvių rašytojų kūrinius: K. Kubilinsko Strakaliukas ir Makaliukas (1959), B. Lukošiaus Lakštingala (1961, pagal P. Cvirką, abiejų dailininkas J. Surkevičius), K. Kubilinsko Vėjo botagėlis (1962), B. Sruogos Aitvaras teisėjas (1963, abiejų dailininkas P. Deltuva), K. Kubilinsko Molio Motiejukas, Raganius (pagal V. Krėvę, abu 1965, abiejų dailininkas V. Mazūras), A. Liobytės Trys negražios karalaitės (1968, dailininkas Gintautas Žalalis).

spektaklio S. Nėries Eglė žalčių karalienė aktoriai su lėlėmis (maždaug 20 a. 6 dešimtmečio pabaiga)

Vėliau prie teatro trupės prisijungė aktoriai Petras Dimša, Vytautas Česnavičius, Vitoldas Danusevičius, Aleksandras Jasmontas, Laima Martinaitytė ir kiti. Muziką spektakliams kūrė V. Paltanavičius, T. Makačinas, K. Kaveckas. Pirmųjų spektaklių dailininkų J. Surkevičiaus ir P. Deltuvos scenografijai ir lėlėms būdingas imitacinis realistinis vaizdavimas. Nuo 7 dešimtmečio vidurio teatre dirbęs dailininkas Gintautas Žalalis pasuko dekoratyvumo, stilizavimo kryptimi.

Savitas asociatyvus mąstymas pradėjo ryškėti pirmuosiuose dailininko V. Mazūro (nuo 1963 teatre dirbo butaforu, nuo 1964 kūrė lėles ir scenografiją) darbuose: Uno Leieso Amžini priešai (1964, dailininkas Gintautas Žalalis, lėlių meistras V. Mazūras), K. Kubilinsko Kum-kum-kum, Raganius (pagal V. Krėvę), Vladimíro Šmejkalo Piešėjas ir burtininkas (visi 1965), Hannos Januszewskos, Jano Wilkowskio Tigriukas Petriukas (1967, visų režisierius B. Lukošius), Bedřicho Svatoňo Pavogtas sviedinys (1965, režisierius Algimantas Sadukas, visų dailininkas V. Mazūras).

1969–2000

1969–71 ir 1979–82 teatro vyriausioji režisierė buvo A. Ragauskaitė. Jos rūpesčiu 1971 teatras tapo pavaldus LSSR kultūros ministerijai. A. Ragauskaitės spektakliuose (Jefimo Čepoveckio Kicius, tetulė ir aš 1970, V. Palčinskaitės Pienės pūko miestas 1971, K. Kubilinsko Uodega vedega, A. Ragauskaitės Žvejai ir piratai, abu 1980, visų dailininkas V. Mazūras) lėlių veikimą papildė sąlygiška aktorių vaidyba.

spektaklio Antano Gudelio Kur iškeliavo milžinai scena (1977, režisierius ir dailininkas V. Mazūras, © LATGA, 2020)

Lėlės naujas meninės brandos etapas siejamas su 1971 savarankiškai pradėjusio režisuoti V. Mazūro (1971–79 ir 1988–93 vyriausiasis režisierius) darbais. Jis poetinę teatro kalbą kūrė savitai transformuodamas tautodailės, daugiausia primityviosios skulptūros, principus, siekdamas sceninio vaizdo, lėlių plastikos, teksto ir muzikos vienovės. Šiuo laikotarpiu jis režisavo ir lėles bei scenografiją sukūrė apie 30 spektaklių, buvo apie 20 spektaklių dailininkas; svarbiausi: vaikams – M. Martinaičio Pelenų antelė (1971, su L. Lankauskaite), Avinėlio teismas (1976), Antano Gudelio Gavrošas (1973, pagal V. Hugo), Kur iškeliavo milžinai (1977), S. Gedos Pasaka apie stebuklingą berniuką (1974), Ak vija, pinavija (1979, pagal J. Biliūną), A. A. Jonyno ir V. Mazūro Cirkas yra cirkas (1982), Joachimo Knautho Lakštingala (1983, pagal H. Chr. Anderseną), E. T. A. Hoffmanno Spragtukas ir pelių karalius (1985), W. Hauffo Špesarto smuklė (1990); suaugusiesiems – M. Martinaičio Žemės dukra (1981), F. Garcíjos Lorcos Dono Kristobalio balaganėlis, Dono Perlimplino meilė (1986), S. Gedos Raudonligė (1989), J. Grušo Barbora Radvilaitė (1990).

8 dešimtmetyje Lėlės trupę papildė aktoriai Zigmas Banevičius, Nijolė Bižanaitė, Bronė Braškytė, Aleksas Burnickas, Stanislovas Gudavičius, Janina Gudzinevičiūtė, N. Indriūnaitė, Vytautas Petruškevičius ir kiti, 1979 – specialiai lėlių teatrui Lietuvos konservatorijoje parengtų aktorių kursas (kurso vadovės D. Tamulevičiūtė, I. Bučienė, specialybės pedagogas V. Mazūras): Gediminas Butkus, Aurelija Čeredėjevaitė, A. Grybauskaitė, V. Kirkilionis, J. Lozoraitis, J. Marcinkevičius, Petras Mendeika, A. Mikutis, Elvyra Piškinaitė, Ona Pučkoriūtė. Muziką spektakliams kūrė A. Martinaitis, F. R. Bajoras, B. V. Kutavičius, M. Urbaitis, F. Latėnas.

spektaklio M. Martinaičio Žemės dukra scena (1981, režisierius ir dailininkas V. Mazūras, © LATGA, 2020)

1982–88 vyriausiąja režisiere dirbusi L. Lankauskaitė sukūrė netradicinių formų muzikinių spektaklių: O. Balakausko rečitatyvinę operą Mes – žvirbliukai (1983, G. Mareckaitės inscenizacija pagal J. Radičkovą, dailininkas V. Mazūras), šokio spektaklį Žvėrių karnavalas (1984, G. Mareckaitės libretas, M. Urbaičio muzika pagal C. Saint‑Saënsą), B. Kutavičiaus miuziklą Kiškių sukilimas (1985, pagal K. Binkį, E. Ignatavičiaus libretas, abiejų dailininkė A. Bagočiūnaitė‑Paukštienė, abiejų baletmeisteris J. Smoriginas); naudodama rytietiško lėlių teatro formas sukūrė spektaklį G. Mareckaitės Savitri – saulės duktė (1987, dailininkas V. Mazūras). 9 dešimtmetyje trupę papildė aktoriai Olga Pocevičiūtė, Evaldas Mikaliūnas, Gintautas Martinkėnas.

Nuo 9 dešimtmečio teatre dirbo režisieriai ir dailininkai R. Driežis, A. Mikutis, dailininkė A. Bagočiūnaitė‑Paukštienė. R. Driežis domėjosi lėlių teatro tradicinių formų ištakomis, įvairių lėlių rūšių sceninėmis galimybėmis: S. Gedos Ką senelis padarys, viskas bus gerai (1984, pagal H. Chr. Anderseną), Vydūno Pasveikimas (1985), R. Tagorės Paštas (1987), Sigutė (1994, pagal S. Nėrį), spektaklis dedikacija S. Ušinskui A. Gustaičio Silvestras Dūdelė (1996), Našlaitė Elenytė ir Joniukas aviniukas (1997). Spektakliuose, kurių lėles ir scenografiją kūrė A. Bagočiūnaitė‑Paukštienė, dominavo vaizdinis sprendimas (scenografija ir lėlės spektakliams Apie Jonelį 1990, pagal Žemaitę, režisierius R. Driežis, Joelio Sango Pesis ir Iliuzija 1991, režisierius A. Mikutis, V. Palčinskaitės Bjaurusis ančiukas 1998, režisierius A. Pociūnas). A. Mikučio režisuoti spektakliai išsiskyrė gyvu ryšiu su publika (J. Kunčino Lukošiukas 1992, Just. Marcinkevičiaus Voro vestuvės 1994, Pasaka apie vėžliuką 1995, pagal Žanį Grīvą, ir šių spektaklių dailininkas, Sigito Siudikos Trys paršiukai 1999, dailininkė A. Bagočiūnaitė‑Paukštienė). Muziką kūrė F. Latėnas, A. Martinaitis, O. Narbutaitė, Š. Nakas, G. Vanagaitė ir kiti.

Nuo 1992 teatre veikia Mažoji salė.

20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje teatre pradėjo dirbti aktoriai Dalius Butkus, Irmantas Jankaitis, Sigutė Mikalauskaitė, Lijana Muštašvili, Deivis Sarapinas ir kiti, režisavo I. Bučienė, V. V. Landsbergis, Irma Balakauskaitė, Evaldas Jaras, A. Pociūnas. Muziką spektakliams kūrė Olegas Ditkovskis, Alvidas Jegelevičius, L. Rimša ir kiti. Teatre dirbo lėlių meistrai Liljana Janavičienė, Vytautas Jančiauskas, Kęstutis Musteikis, Alis Šalkauskas.

1440

531

2000–2023

spektaklio A. Gustaičio Silvestras Dūdelė scena (2005, režisierius ir dailininkas R. Driežis, © LATGA, 2020)

21 a. 1–2 dešimtmetyje spektaklius statė režisieriai V. Mazūras (Eglė žalčių karalienė 2007, Privati valda 2010, pagal M. Martinaičio pjesę Avinėlio teismas, D. Čepauskaitės, V. Mazūro Jūratė ir KasTautas 2011, Spragtukas 2013, pagal E. T. A. Hoffmanną, visų ir dailininkas), R. Driežis (Juodoji višta 2001, pagal A. Pogorelskio apysaką Juodoji višta, arba Požemių gyventojai, dailininkė Julija Skuratova, A. Ališausko Trys brangenybės 2003, R. Akutagavos kūrybos motyvais, K. Binkio Kiškių sukilimas, A. Gustaičio Silvestras Dūdelė, abu 2005, visų ir dailininkas, A. Griciaus Daktaras Dolitlis 2007, pagal H. Loftingą, dailininkė A. Bagočiūnaitė‑Paukštienė, Aukso obelėlė, vyno šulinėlis 2011, pagal lietuvių liaudies pasaką, dailininkas M. Jonutis, Saulės vaduotojas 2014, pagal A. Liobytės pjesę Trys negražios karalaitės, popieriaus teatrą apipavidalino M. P. Vilutis), A. Mikutis (Sigito Siudikos Princesė ir kiauliaganys 2001, H. Chr. Anderseno pasakos motyvais, dailininkė Neringa Keršulytė, J. Kunčino Ragana ir Lukošiukas 2006, dailininkė E. G. Bogdanienė, Roko Mikučio Liunės nuotykiai, pagal Ullą Albeck, Just. Marcinkevičiaus Grybų karas, abiejų dailininkė A. Bagočiūnaitė‑Paukštienė, abu 2010, Just. Marcinkevičiaus Voro vestuvės 2014, dailininkas Martynas Lukošius).

spektaklio Eglė žalčių karalienė scena (2007, režisierius ir dailininkas V. Mazūras, © LATGA, 2020; iš kairės: Žilvinas – Deivis Sarapinas, Eglė – Elvyra Piškinaitė)

2010 teatro trupę papildė specialiai lėlių teatrui Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje parengtas aktorių kursas (vadovai A. Latėnas ir G. Storpirštis): Karolis Algimantas Butvidas, Šarūnas Datenis, Indrė Liutkevičiūtė, Imantas Precas, Asta Stankūnaitė, Dainius Tarutis, Jūratė Trimakaitė, Edita Zėčiūtė.

spektaklio N. Indriūnaitės Muzikinė dėžutė scena (2005, režisierė ir dailininkė Julija Skuratova; Mama – Almira Grybauskaitė, Vaikas – Deivis Sarapinas)

21 a. 1 dešimtmečio antroje pusėje kaip režisierės debiutavo Julija Skuratova (N. Indriūnaitės Muzikinė dėžutė 2005), A. Bagočiūnaitė‑Paukštienė (Pasvydo 2009, pagal A. Strazdo eilėraščius, Baisiai graži pasaka 2012, N. Indriūnaitės Debesys 2020, Mįslė(s) 2022, visų ir dailininkės). Teatre spektaklių režisavo dramos teatro aktorius R. Kazlas (monospektaklis Geležis ir sidabras 2009, pagal V. Šimkaus poeziją, Ne pagal šio pasaulio madą 2013, Atrask mane 2015, Daktaras Glasas 2019, pagal H. E. F. Söderbergą, visų dailininkė Neringa Keršulytė). Pjesių pagal Ch. Perrault ir H. Chr. Anderseno pasakas parašė ir režisavo aktorė N. Indriūnaitė (Pelenė 2002, dailininkas R. Driežis, Snieguolė ir septyni nykštukai 2003, dailininkė Neringa Keršulytė, Baltos pasakos 2005, Sniego karalienė 2013, Pelenė 2021, visų dailininkė A. Bagočiūnaitė‑Paukštienė).

21 a. 2 dešimtmetyje teatro repertuare atsirado daugiau spektaklių suaugusiems, pagal autorinius jaunosios kartos režisierių kūrinius sukurtų darbų. Teatre režisavo Mikas Žukauskas (Tiktaktika 2013, pagal Milošo Macoureko pasakas, dailininkas Antanas Dubra), Gintarė Radvilavičiūtė (Smėlio žmogus 2014, pagal E. Th. A. Hoffmanną, ir dailininkė su Renata Valčik, Doriano Grėjaus portretas 2018, pagal O. Wilde’ą, dailininkė Renata Valčik, Pasirinkimas 2022, pagal Edith Eger, dailininkė Julija Skuratova), Agnius Jankevičius (Maršrutas 2014, dailininkė Laura Luišaitytė), Olga Lapina (Apie tai, kaip Kolka Pankinas skrido į Braziliją, o Marčius Nepankinas niekuo netikėjo, arba Ga-ra-rar 2015, pagal D. Charmsą, dailininkė Julija Skuratova), Šarūnas Datenis (Evoliucija 2015, dailininkai Antanas Dubra, Vladas Suncovas, Artiomas Brančelis, Čia buvo / čia nėra 2016, Pinokis 2018, C. Collodi knygos Pinokio nuotykiai motyvais, Kaime nėra WI‑FI 2019, pagal Danguolės Kandrotienės knygą Spintos istorijos, Čipolinas 2020, pagal G. Rodari pasaką Čipolino nuotykiai, visų dailininkas Antanas Dubra), Jūratė Trimakaitė (Kryptis 2017, pagal Marco‑Antoine’o Mathieu komiksą Prasmė, Antis, Mirtis ir Tulpė 2019, pagal Wolfą Erlbruchą, abiejų dailininkė Cerise Guyon), Ainis Storpirštis (O Viešpatie, Vilnius! 2017, O Viešpatie, Lietuva! 2020), Žilvinas Vingelis (Lila: Slaptas demiurgo žaidimas 2017, visų dailininkė Neringa Keršulytė) ir kiti.

spektaklio Smėlio žmogus scena (2014, pagal E. Th. A. Hoffmanną, režisierė ir lėlių dailininkė Gintarė Radvilavičiūtė, scenografė Renata Valčik, © LATGA, 2020; Natanaelis – Šarūnas Datenis)

spektaklio Ne pagal šio pasaulio madą scena (2013, režisierius R. Kazlas, dailininkė Neringa Keršulytė; Kristijonas Donelaitis – R. Kazlas)

Teatro repertuare itin išsiskyrė režisieriaus G. Varno ir dailininkės Julijos Skuratovos kūriniai suaugusiems: C. Monteverdi madrigalinių operų diptikas Tankredžio ir Klorindos dvikova, Nedėkingųjų šokis (2008), siurrealistinė lėlių drama G. Appolinaire’o Teiresijo krūtys (2012). Spektaklių pastatė užsienio režisieriai Anna Ivanova‑Brašinskaja (Meteo 2012, dailininkė Julija Skuratova), Neville’is Tranteris (A. Jarry Karalius Ubu 2018, ir dailininkas), Ewa Piotrowska (N. Indriūnaitės Raudonoji knyga 2019, dailininkė Julija Skuratova, Kavos malūnėlis 2021, pagal K. I. Gałczyńskio pasaką, dailininkas Michałas Draczius). 21 a. 1–2 dešimtmetyje scenografijos ir kostiumų sukūrė dailininkai A. Bagočiūnaitė‑Paukštienė, Giedrė Brazytė, R. Driežis, Antanas Dubra, Neringa Keršulytė, V. Mazūras, A. Mikutis, Gintarė Radvilavičiūtė, Julija Skuratova, Renata Valčik ir kiti, muzikos – kompozitoriai V. Bartulis, Olegas Ditkovskis, Irmantas Jankaitis, F. Latėnas, Vytautas Leistrumas, R. Mačiliūnaitė ir kiti, choreografijos – Sigita Mikalauskaitė ir kiti. Dirbo lėlių meistrai Liljana Janavičienė, Martynas Lukošius, Virginija Pajarskienė, Justinas Šukaitis, Gintarė Vaivadaitė.

3276

Kitos teatro veiklos

2006 teatre įkurtas Gyvasis lėlių muziejus (jame eksponuojamos S. Ušinsko lėlės, scenografijos fragmentai ir lėlės iš nebevaidinamų spektaklių, rengiamos edukacinės programos). Nuo 2015 muziejaus veikla pristatyta Lietuvos regionuose – su kultūriniu edukaciniu projektu Diena su lėle lankytasi Anykščių, Dusetų, Pakruojo, Šalčininkų, Švenčionių, Visagino, Zarasų ir kitų miestų kultūros centruose (surengtos lėlių teatro scenografijos parodos, kūrybinės lėlių gamybos dirbtuvės). 2017 teatro palėpėje įrengta kūrybinė studija. Nuo 2021 rengiama teatro laboratorija (kuratorius Žilvinas Vingelis), jos tikslas – į lėlių teatro veiklą įtraukti daugiau jaunųjų kūrėjų iš skirtingų meno sričių. Lėlė gastroliuoja užsienyje (Europos ir Afrikos šalyse, Indijoje), dalyvauja tarptautiniuose festivaliuose (svarbiausi: Tarptautinis lėlių festivalis Bielsko Białoje, Tarptautinės lėlininkų organizacijos kongreso festivalis, festivalis FIDENA Bochume), juose pelnė įvairių apdovanojimų. Nuo 2001 Lėlė yra Tarptautinės teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos (ASSITEJ), nuo 2004 Tarptautinės lėlininkų organizacijos (UNIMA) narė.

Gyvojo lėlių teatro ekspozicijos fragmentas (ekspozicijos autorius R. Driežis)

Vadovai

1993–2004 teatrui vadovavo aktorių taryba, 2004–19 vadovas – J. Marcinkevičius, 2009–11 meno vadovas A. Mikutis, 2012–19 meno vadovas teatrologas Vilmantas Juškėnas, 2019–24 – teatro vadovas. Nuo 2024 teatrui vadovauja aktorius ir režisierius Paulius Tamolė.

L: Gyvasis lėlių muziejus Vilnius 2008, ²2018; Vilniaus teatro „Lėlė“ dailininkai / parengė Vilmantas Juškėnas Vilnius 2013.