lėli teãtras, teatro rūšis – vaidinimai, kuriuose veikia aktoriai lėlininkai su lėlėmis. Lėlių dydis – iki kelių metrų. Pagal valdymo būdą lėlės skirstomos į 3 rūšis. Lėlininko iš viršaus (siūlais, virvutėmis arba vielomis) valdomos lėlės vadinamos marionetėmis. Pirštininės lėlės maunamos ant aktoriaus rankų; lėlė judinama pirštais (kai kada lėlės maunamos ant kiekvieno piršto). Prie pirštų gali būti pritvirtinami tik rutuliukai ar kiti daiktai (vaidinama ir imituojančia lėles plika ranka).
marionetė Hurvynekas (Čekija)
pirštininė lėlė Petruška (Rusija)
Lazdelinės lėlės valdomos prie lėlės liemens, rankų arba kojų iš apačios pritvirtintomis vielomis arba lazdelėmis; kai kurių šios rūšies lėlių judinama tik galva. Pagal formą lėlės skirstomos į apimtines ir šešėlines (plokščiąsias; šešėlių teatras). Lėlių teatre statomos inscenizacijos, kūriniai vaikams ir suaugusiesiems, kuriamos operos, baletai ir cirko vaidinimai. Lėlių teatro elementų būta kulto apeigose ir šamanų ritualuose, kuriuose naudotos iš natūralių medžiagų (žolės, medžio) pagamintos lėlės. Afrikoje lėles tebenaudoja aiškiaregiai burtams, jaunuolių iniciacijos apeigose, laidotuvių ir vaisingumo ritualuose.
Lėlių teatro sakralinis pobūdis išliko Pietryčių Azijos šalyse ir Indijoje. Čia dažniausiai rodyti lėlių vaidinimai pagal senovės poemas Mahabharata ir Ramajana. Lėlių teatras Indijoje atsirado pirmaisiais metais po Kristaus; labiausiai paplitę buvo marionečių (Radžasthane, Orissoje), pirštininių (Orissoje, Uttar Pradeše), šešėlinių, lazdelinių lėlių teatrai. Indonezijoje populiarus šešėlių teatras (wayang kulit), marionečių teatras su plokščiomis medinėmis lėlėmis (wayang klitik) arba apimtinėmis medinėmis lėlėmis (wayang golek). Kinijoje lėlių teatras atsirado 1 a. pr. Kr.; paplito lėlių opera, buvo populiarūs lėlių teatro ir šešėlių teatro įvairūs tipai, rengti lėlių teatro vaidinimai ant vandens (iki šiol vaidinami Vietname).
lazdelinė lėlė (šešėlių teatras, Kinija)
11 a. Japonijoje vaidinimus rengė klajojantieji vienuoliai. 16 a. pabaigoje Japonijoje dainuojamąjį pasakojimą sujungus su lėlių vaidyba susiklostė džioruri. 1872 Osakoje įkurtas Bunraku teatras, kuriame nuo 1909 rodomi džioruri spektakliai pagal M. Čikamacu pjeses. Pietų Korėjoje iki šiol populiarus kkoktu-kakši lėlių teatras su šamanizmo elementais. Vidurinės Azijos lėlių teatras nuo senų laikų buvo satyrinio pobūdžio; dažniausiai vaidinta papročių scenelės su pirštininėmis lėlėmis.
lėlių teatro vaidinimą vaizduojančios iliustracijos fragmentas (iš Herrados Landsbergietės 12 a. pabaigos veikalo Hortus deliciarum kopijos, 19 a.)
Teatro lėles mini senovės graikų ir romėnų rašytojai Herodotas, Ksenofontas, Aristotelis, Horacijus, Aurelijus, Apulėjus ir kiti. Viduriniais amžiais Europoje lėlių vaidinimus rengė mimai; nuo 11 a. lėles pradėta naudoti ir religiniuose vaidinimuose (bažnyčiose, vienuolynuose), kurių svarbiausia veikėja dažnai būdavo Švč. Mergelė Marija. Ją vaizduojančios lėlės pavadinimas (Marion, Marionette) imtas taikyti iš viršaus siūlais, virvelėmis arba vielomis valdomoms lėlėms apibūdinti. Vėliau lėlių vaidinimus pradėta rengti aikštėse, turgavietėse; juose atsirado satyros elementų. Nuo 14 a. vaidinta su pirštininėmis lėlėmis, nuo 15 a. – su marionetėmis. Renesanso laikotarpiu paplito specialių įrenginių valdomos lėlės (theatrum mundi), plėtotas lėlių operos žanras.
16 a. pabaigoje Italijoje susiklostė lėlių teatro satyriniai vaidinimai, kurio pagrindinis herojus buvo Pulčinela. Šie vaidinimai paplito visoje Europoje – Prancūzijoje (pagrindinis herojus Polišinelis), Anglijoje (Pančas), Rusijoje (Petruška), Vokietijoje (Hansvurstas, vėliau Kasperlis) ir kitur (Nyderlanduose, Belgijoje, Lenkijoje, Čekijoje). 16–17 a. plėtotos liaudies lėlių teatro rūšys – šopka (Lenkijoje), vertepas (Ukrainoje), batleika (Baltarusijoje). 18 a. lėlių teatro operų parašė A. Scarlatti ir F. J. Haydnas. 18–19 a. buvo populiarūs lėlių teatro vaidinimai pagal siužetus apie Don Žuaną ir daktarą Faustą (šį siužetą panaudojo ir J. W. Goethe). Nuo 19 a. vidurio padidėjo (prisidėjo J. W. Goethe) lėlių teatro, kaip liaudiškos teatro formos, reikšmė, vaidinti mėgėjiški ir pusiau profesionalūs lėlių spektakliai. Pjeses lėlių teatrui rašė rašytojai H. von Kleistas, E. T. A. Hoffmannas (Vokietija), G. Sand, A. France’as (Prancūzija), M. Maeterlinckas (Belgija), G. B. Shaw (Didžioji Britanija) ir kiti. H. von Kleistas esė Apie marionečių teatrą marionetę laikė idealiu aktoriumi. Kai kuriuose kraštuose (Čekijoje, Lenkijoje, Italijoje) lėlių teatras turėjo įtakos tautinio atgimimo sąjūdžiui.
20 a. 1–2 dešimtmetyje Čekijoje ir Vokietijoje susiklostė profesionalus lėlių teatras vaikams. Vaidinimai rengti kabaretuose: Chat Noir Paryžiuje (H. Rivière’o šešėlių teatras), Žaliasis balionėlis Krokuvoje (satyriniai vaidinimai, kuriuose remtasi lenkų lėlių teatro šopkos tradicija). E. G. Craigas sukūrė viršmarionetės teoriją. 1931 Maskvoje įsteigtas S. Obrazcovo vadovaujamas Centrinis lėlių teatras tapo pavyzdžiu kitiems Rytų Europos lėlių teatrams, daugelis kartojo jo spektaklių raiškos priemones ir repertuarą. Novatoriškais lėlių teatro spektakliais garsėjo lėlių teatro režisieriai R. Techneris (Austrija), V. Podrecca (Italija), J. Skupa (Čekija; sukūrė herojų porą Speiblą ir Hurvyneką), R. Bufano (Jungtinės Amerikos Valstijos). 1929 Prahoje įkurta Tarptautinė lėlininkų organizacija (Union Internationale de Marionettes, UNIMA, 1933–57 neveikė).
Po II pasaulinio karo Rytų Europos šalyse sovietinio lėlių teatro modelis tapo etaloniniu. 7 dešimtmetyje dėl kontaktų su užsieniu pradėta ieškoti naujos, individualios meninės raiškos (daugiausia teatruose, kuriuose buvo gajos liaudiškos tradicijos, pvz., Baltijos šalyse). Garsėjo lėlių teatrai: Lėlė Varšuvoje (įkurtas 1944, 1951–69 vadovavo J. Wilkowskis), Ţăndărică Bukarešte (įkurtas 1945), Drak Hradec Královėje (įkurtas 1958, nuo 1971 su pertrauka vadovas J. Krofta), t. p. Marionečių teatras Stokholme (įkurtas 1958, vadovas M. Meschke). Politinės krypties lėlių teatrą plėtojo Bread and Puppet Theater (1961–74 veikė Niujorke, vadovas P. Schumannas). Nuo 6–7 dešimtmečio lėlių teatro spektakliai pradėti kurti poetinio teatro priemonėmis, juose, be lėlių, personažų funkcijas atlieka aktoriai, kaukės, rekvizitas. Didelę įtaką Europos lėlių teatrui daro Rytų lėlių teatro formos. Lėlių teatro elementai naudojami dramos ir muzikiniame teatre, kine. 20 a. pabaigos–21 a. pradžios lėlių teatrui būdinga menų (šokio, dailės, videomeno) sintezė, aktoriaus ir lėlės įvairūs santykio būdai.
Apie lėlių teatrą Lietuvoje Lietuvos lėlių teatras.
L: Lėlė ir kaukė: Knyga apie lėlių teatrą / sud. A. Girdzijauskaitė Vilnius 1999; H. Jurkowski Dzieje teatru lalek 3 t. Warszawa 1970–84, A History of European Puppetry 2 v Lewiston 1996–98; I. Solomonik Tradicjonnyj teatr kukol Vostoka Moskva 1983; J. McCormick, B. Pratasik Popular Puppet Theatre in Europe 1800–1914 Cambridge 1998; Puppetry and Puppets: Ar Illustrated World Survey London 2005.
pirštininės lėlės; lazdelinės lėlės