lengvatinio apmokestinimo zona

lengvãtinio apmókestinimo zonà, ofšòrinė zonà (angl. offshore – užsieninis), valstybė ar teritorija, kurioje nerezidentų įmonėms sudaromos ypatingos lengvatinės registracijos, apmokestinimo ir veiklos sąlygos. Lengvatinio apmokestinimo zonos taiko jose įregistruotoms lengvatinio apmokestinimo bendrovėms, kartais ir užsienio fiziniams asmenims, labai mažus (dažnai mažesnius nei rezidentams) arba nulinius pelno, gyventojų pajamų, turto ir kitų mokesčių tarifus, jų importuojama įranga, automobiliai, medžiagos ir kitos prekės neapmokestinamos importo muitais, todėl lengvatinio apmokestinimo zonos dar vadinamos mokesčių rojais. Lengvatinio apmokestinimo zonos garantuoja užsienio investuotojams jų tapatybės, turimo turto ir atliekamų finansinių operacijų konfidencialumą, lankstų bendrovių veiklos teisinį reguliavimą (supaprastinta ir pagreitinta registracija, minimali valstybinė kontrolė, dažnai nereikalaujama finansinės atskaitomybės), kad taptų kuo patrauklesne vieta kurti tarptautinį verslą. Pirmosios lengvatinio apmokestinimo zonos atsirado 20 a. 4 dešimtmetyje (Šveicarija, Lichtenšteinas), nuo 7 dešimtmečio jų ėmė sparčiai daugėti mažose Trečiojo pasaulio valstybėse ir teritorijose (ypač Karibų jūros baseino regione), kurios galėjo pritraukti užsienio kapitalą tik išskirtinėmis teisinėmis lengvatomis. 21 a. pasaulyje yra daugiau kaip 50 lengvatinio apmokestinimo zonų, iš jų populiariausios – Bahamos, Belizas, Bermuda, Didžiosios Britanijos Mergelių salos, Gibraltaras, Kaimanų salos, Liuksemburgas, Meno sala, Normandijos salos, Panama, Singapūras. Vieningo lengvatinio apmokestinimo zonų sąrašo nėra (kartais joms t. p. priskiriama Airija, Honkongas, Kipras ir kita), jų sąrašus pagal pasirinktus kriterijus atskirai sudaro įvairių šalių centriniai bankai, tarptautinės finansinės institucijos, siekdamos kontroliuoti įtartinas finansines operacijas su lengvatinio apmokestinimo bendrovėmis. Daugeliui lengvatinio apmokestinimo zonų jose veikiančių užsienio kapitalo bendrovių registravimo ir perregistravimo rinkliavos, mokesčiai, išlaidos nuolatinėms atstovybėms (sekretorių biurams) išlaikyti yra valstybės biudžeto pajamų pagrindinis šaltinis, šiose atstovybėse privaloma įdarbinti vietinius gyventojus, taip sprendžiamos užimtumo problemos.