Leningrãdo bylà, 1948–50 staigus ir plataus masto susidorojimas su SSRS partijos ir ūkio vadovais, kurių didelė dalis dirbo arba buvo dirbę Leningrade (dabar Sankt Peterburgas).
Prasidėjo keli mėnesiai po netikėtos A. Ždanovo, po II pasaulinio karo vieno artimiausių J. Stalino bendražygių, mirties (1948 08 31; 1934–44 jis buvo SSKP Leningrado miesto ir srities komiteto I sekretorius). Manoma, per Leningrado bylą G. Malenkovo ir L. Berijos grupuotė susidorojo su konkurente dėl valdžios A. Ždanovo grupuote, kuri po lyderio mirties susilpnėjo.
Per Leningrado bylą mirties bausme nuteisti Nikolajus Voznesenskis (1947–49 SSKP Centro komiteto politinio biuro narys, 1942–49 SSRS Valstybinio plano komiteto pirmininkas, 1946–49 Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas), Aleksandras Voznesenskis (Nikolajaus brolis; 1948–49 Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos švietimo ministras), jų sesuo Marija Voznesenskaja (SSKP Leningrado miesto Kuibyševo rajono komiteto sekretorė), Aleksejus Kuznecovas (SSKP Centro komiteto sekretorius; kuravo valstybinio saugumo institucijas), Michailas Rodionovas (Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos Ministrų Tarybos pirmininkas) ir kiti.
1956 02 N. Chruščiovas slaptame pranešime SSKP Centro komitetui (SSKP XX suvažiavime) atsakingais dėl Leningrado bylos nurodė L. Beriją ir V. Abakumovą, kurie pradėjo rinkti įrodymus ir jų pagrįstumu įtikino J. Staliną. 1957 07 bylos organizatoriumi N. Chruščiovas įvardijo vieną savo politinių varžovų G. Malenkovą, vadinamosios antipartinės grupuotės (G. Malenkovas, V. Molotovas ir kiti) narį; tai padėjo jam įtvirtinti savo valdžią.