leninzmas, V. Lenino išplėtota marksizmo teorija. Laikytas marksizmo tęsiniu naujomis istorinėmis aplinkybėmis.
Leninizmas remiasi šiomis nuostatomis: kartoja marksizmo teiginį apie neišvengiamą kapitalizmo žlugimą; iškelia naujo tipo partijos, turinčios tapti proletariato avangardu ir įvykdyti komunistinę revoliuciją, reikšmę; teigia, kad komunizmo sąlygomis valstybė turi atmirti, bet darbininkai, paėmę valdžią, turi laikinai įvesti proletariato diktatūrą, kad būtų galima nuslopinti buržuazijos pasipriešinimą ir sukurti komunizmą.
Iki Spalio perversmo (1917) leninizmas buvo vyraujanti Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos bolševikų frakcijos ideologija. 1917, Rusijoje nugalėjus bolševikams ir valdžioje įsitvirtinus V. Leninui, virto valstybine ir vienintele oficialia ideologija, t. p. užsienio šalių komunistų partijų ideologija; nuo tada leninizmo turinys iš esmės sutapo su bolševizmu.
20 a. 6–7 dešimtmečiais plėtojantis kritiniam požiūriui į sovietinę sistemą, ypač išaiškėjus J. Stalino kulto padariniams, leninizmo patrauklumas ir populiarumas ėmė smukti. 1990–91, suirus SSRS ir Vidurio bei Rytų Europos šalyse žlugus komunistinei sistemai, leninizmas prarado valstybinės ideologijos statusą. 21 a. pradžioje leninizmo ideologijos modifikuota forma vadovaujasi tik pavienės partijos (pvz., Rusijos Federacijos komunistų partija) ar politikai; dažniausiai kai kurie jos teiginiai yra kitų komunistinių ideologijų sudėtinė dalis. Sovietinėje literatūroje leninizmas vadintas marksizmu-leninizmu.
-marksizmas-leninizmas