lenkai

lenkai tautiniais drabužiais (Krokuva, 2017)

Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinių) iškilminga procesija Spycimierze (Lodzės vaivadija, 2018 05 31)

lénkai (savivardis Polacy), Europos tauta. Lenkijos pagrindiniai gyventojai (apie 38 mln. žmonių, 2018).

Dar gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose (apie 9,5 mln. žmonių), Brazilijoje (apie 3 mln.), Vokietijoje (apie 1,5 mln.), Kanadoje (apie 1 mln.), Prancūzijoje (apie 1 mln.), Didžiojoje Britanijoje (apie 0,7 mln.), Argentinoje (apie 0,5 mln.), Baltarusijoje (apie 0,4 mln.), Australijoje (apie 0,15 mln. žmonių), Lietuvoje, Čekijoje, Kazachstane, Latvijoje, Norvegijoje, Rusijoje, Švedijoje, Ukrainoje ir kitur. Iš viso pasaulyje yra apie 60 mln. lenkų.

Kaba lenkų kalba.

Dauguma tikinčiųjų – katalikai, yra protestantų ir kitų.

Gyvensena

valstiečių trobos Kielcų kaimo muziejuje (Šventojo Kryžiaus vaivadija)

rapsų laukai ir vėjo jėgainės Vakarų Pomeranijoje

Tradicinis gyvenviečių tipas: gatviniai kaimai arba namai, išsidėstę aplink pagrindinę aikštę ar tvenkinį.

Tradiciniai verslai: pieno ir mėsos gyvulininkystė (galvijai, avys, kiaulės), žemdirbystė (javai, bulvės), sodininkystė, daržininkystė. Pamaryje nuo seno išplėtota jūrų žuvininkystė. Amatai: kilimų audimas, keramikos gamyba, meninis metalo apdorojimas. 21 a. pradžioje Lenkijoje daugiau kaip pusė lenkų gyveno miestuose, dirbo pramonės ir prekybos įmonėse, švietimo, medicinos, mokslo, kultūros įstaigose, paslaugų sferoje.

Iki 19 a. pabaigos etninėmis ypatybėmis labai skyrėsi Didžiosios Lenkijos ir Mažosios Lenkijos lenkai, sileziečiai, mozūrai, pamarėnai.

Moterų tautiniai drabužiai: palaidinė, sijonas (kai kur klostytas), prijuostė. Vyrų drabužiams būdinga ilgi sujuosiami arba trumpi marškiniai, laisvos drobinės kelnės, liemenė arba striukė.

Lenkai išlaikė daug tradicinių maisto ruošimo būdų. Kalnuose gyvenantys lenkai spaudžia figūrinius sūrius, daro rūgštų gaivųjį gėrimą iš pieno. Paplitusios rūgščios sriubos – žuras (iš vandenyje užraugtų miltų), kvasnica (iš raugintų kopūstų), barščiai (iš raugintų burokėlių). Populiarus valgis – bigosas – šviežių ir raugintų kopūstų troškinys su mėsa ar dešra, svogūnais, grybais, obuoliais, lauro lapais. Didelę lenkų mitybos dalį sudaro bulvių patiekalai, pienas ir jo produktai. Plačiai žinomi lenkų konditerijos gaminiai (vestuviniai ir naujamečiai paukščių ir žvėrių pavidalo sausainiai, meduoliai, tortai, pyragaičiai ir kita).

Išlikę kai kurie senoviniai šeimos (vestuvių) ir kalendoriniai (Kalėdų, Užgavėnių, Velykų ir kiti) papročiai. Išlikusios liaudies meno (skulptūra, raižyba, tapyba ant stiklo, karpiniai ir kita) tradicijos. Gausus žodinis folkloras (dainos, legendos, baladės, pasakėčios, pasakos, patarlės ir kita). Lenkų liaudies šokiai – krakoviakas, mazurka, polka, polonezas – šiek tiek perdirbti išplito visoje Europoje.

Istorija

Tauta pradėjo formuotis 10 a. iš etniškai artimų vakarų slavų genčių – polianų, liachų, pamarėnų, mazovių ir kitų – Piastų dinastijos valdomos Lenkijos valstybės teritorijoje. Iš pradžių bendra savimonė apėmė tik politinį elitą. Susiskaldymo laikotarpiu (12–14 a.) tarp elito atsirado ir bendros kalbos, istorijos, papročių suvokimas. Savimonės augimą skatino ir kronikos, ir etniškai svetimo elemento – vokiečių – kolonizacija. Moderni politinė tauta (apėmusi didikus, bajorus, išsilavinusius miestiečius) susiformavo 16–18 a., nacija – 19 amžiuje.

Šventosios Kingos koplyčios vidus Veličkos druskų kasyklose (UNESCO pasaulio paveldo vertybė nuo 1978)

Lietuvos lenkai

Lietuvoje 2001 (gyventojų surašymo duomenimis) gyveno apie 235 000 lenkų (antra pagal dydį etninė grupė Lietuvoje), daugiausia Vilniuje ir Pietryčių Lietuvoje (Šalčininkų, Švenčionių, Trakų, Vilniaus rajonų savivaldybių teritorijose). 2011 gyventojų surašymo duomenimis, gyveno 200 317 lenkų (antra pagal dydį etninė grupė, 6,58 % visų Lietuvos gyventojų), daugiausia Šalčininkų (77,8 % savivaldybės gyventojų), Vilniaus (52,1 %), Trakų (30,1 %), Zarasų (18,7 %) ir Švenčionių (13,3 %) rajonų savivaldybėse. 2016 pradžioje, Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje gyveno 162 344 lenkai. 2021, gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 183 421 lenkas.

Zarasų lenkų mokyklos moksleiviai prie mokyklos (1937; © Zarasų krašto muziejus)

Manoma, pirmieji lenkai etninėje Lietuvoje įsikūrė 14–15 amžiuje. Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ir Lenkijai 1569 sudarius federacinę Abiejų Tautų Respubliką, ėmė lenkėti ir Lietuvos bajorai. 18–19 a. Lietuvoje buvo lenkiškų teatro trupių, 19 a. pradėta leisti spaudą lenkų kalba. 19 a. atsirado ir valstiečių lenkų – jais daugiausia tapo sulenkėję lietuviai. Lenkų tolydžio daugėjo: 1857 jie sudarė 5,6 %, 1897 – 9,7 % (258 000 žmonių), 1923 – 15,3 % (400 000 žmonių; su Rytų Lietuva) Lietuvos gyventojų. 1920–39 į Lenkijos valdomą Rytų Lietuvą atkelta daugiau kaip 100 000 lenkų.

1919–1940 Lietuvos Respublikoje lenkų kultūrinei ir švietimo veiklai vadovavo organizacija Pochodnia – buvo 10 jai pavaldžių švietimo draugijų. Veikė įvairios lenkų profesinės, ekonominės, sporto organizacijos, studentų korporacija, buvo leidžiama spauda (Dzień Polski, Chata rodzinna ir kiti. 1937 Lietuvos Respublikoje veikė 4 lenkų gimnazijos, 44 pradinės mokyklos, 7 vaikų darželiai.

Po Antrojo pasaulinio karo lenkų Lietuvoje sumažėjo. 1945–1948 ir 1955–1958 į Lenkiją repatrijavo 218 000 lenkų (ir lenkais užsirašiusių lietuvių). Sovietinės okupacijos metais lenkai buvo rusinami, nors Lietuvoje buvo sudarytos daug palankesnės sąlygos nei kitur SSRS išlaikyti ir plėtoti tautinį, kalbinį, kultūrinį savitumą. Daugėjo lenkiškų mokyklų (Rytų Lietuvoje – vietoj uždaromų lietuviškų). 1989 iš 258 000 lenkų apie 60 % gimtąja kalba laikė rusų kalbą. Daugelis lenkų šeimų vaikus leido į rusiškas mokyklas. Lietuvoje tuo laikotarpiu buvo leidžiama periodinė spauda lenkų kalba (nuo 1953 – dienraštis Czerwony sztandar, nuo 1990 pervadintas Kurier Wileński), lenkų kalba transliuojamos radijo laidos (nuo 1947), veikė lenkiškos mokyklos, nuo 1961 – Vilniaus pedagoginio instituto Lenkų kalbos ir literatūros katedra.

lenkų teatro Liutnia, veikusio 1920–1940 Vilniuje, afiša (1936; © Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus)

Per Lietuvos atgimimą 1988–1990 dalis lenkų lyderių laikinai kovojo su Sąjūdžiu.

Lenkijos folklorinio ansamblio Mazowsze (įkurtas 1948) narė (2003)

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę dauguma Lietuvos lenkų priėmė Lietuvos Respublikos pilietybę, suaktyvino tautinę veiklą, ėmė kurti draugijas, rūpintis kultūros, švietimo, gimtosios kalbos reikalais, puoselėti tradicijas. 1993 Vilniaus universitete įsteigta Lenkų filologijos katedra. Lietuvoje 1990/1991 veikė 44, 2003/2004 – 83 bendrojo lavinimo mokyklos lenkų dėstomąja kalba, jose mokėsi 13 813 mokinių. Be to, veikė 14 mišrių lietuvių ir lenkų, 18 rusų ir lenkų, 8 lietuvių, rusų ir lenkų mokyklos, jas lankė 6736 lenkų mokiniai. 2009 veikė 65, 2016 – 51 mokykla lenkų dėstomąja kalba ir 24 mišrios mokyklos, jose mokėsi 11 416 moksleivių. Dvylikoje savaitgalinių mokyklų vaikai mokosi gimtosios lenkų kalbos, istorijos ir kitų dalykų. Lietuva yra vienintelė valstybė, kurioje lenkų tautinės mažumos atstovai gali įgyti ne tik vidurinį, bet ir aukštesnįjį ar aukštąjį išsilavinimą gimtąja kalba. 2007 Vilniuje atidarytas Balstogės universiteto filialas – Ekonomikos-informatikos fakultetas.

Lietuvoje veikia apie 50 lenkų visuomeninių organizacijų (kultūros, švietimo, profesinių, religinių, labdaros ir kitų draugijų), didžiausia – Lietuvos lenkų sąjunga, nuo 1989 ji leidžia savaitraštį Nasza Gazeta. Lietuvos lenkai turi politinę partiją – Lietuvos lenkų rinkimų akciją–Krikščioniškų šeimų sąjungą. Leidžiama lenkų periodika: nuo 1990 – žurnalas Magazyn Wileński, 1994 atnaujinta Vilniaus krašto laikraščio Przyjaźń (leisto 1949–1991) leidyba (nuo 2002 Tygodnik Wileńszczyzny), kartą per ketvirtį leidžiamas žurnalas Znad Wilii. Kai kurios lenkų religinės bendruomenės turi parapijos laikraščius (didžiausias jų – Spotkania). Nuo 1992 veikia privati lenkų radijo stotis Znad Wilii. Lietuvos radijas kasdien rengia laidą lenkų kalba. Nuo 1988 per Lietuvos televiziją buvo rodoma informacinė publicistinė laida lenkų kalba Vilniaus pokalbiai (Rozmowy Wileńskie), nuo 2002 kas savaitę – laida Vilniaus albumas (Album Wileński). Vilniuje veikia privati Lenkų meno galerija ir privatūs lenkų knygynai. Organizuojami poezijos renginiai (kiekvieną pavasarį – Lietuvos lenkų poezijos dienos Maj nad Wilią ir kiti), lenkų meno festivaliai, kuriuose dalyvauja saviveiklininkai ir profesionalai. Yra apie 70 meno saviveiklos kolektyvų: lenkų dainų ir šokių, folkloro, estradinių ansamblių, chorų, kapelų, teatrų. Lietuvos rajonų savivaldybėse, kur Lietuvos lenkų sąjunga turi savo skyrius, rengiami lenkų meno saviveiklos festivaliai (nuo 1989 – Kwiaty polskie ir kiti), konkursai, kultūros dienos.

50

1373

2271