Lénkijos darbiniñkų pártija (Polska Partia Robotnicza), komunistinė partija, veikusi 1942–48.
Įkurta 1942 01 Varšuvoje, iš SSRS atsiųstai iniciatyvinei grupei suvienijus Lenkijoje veikiančias komunistines organizacijas. Faktiškai pavaldi Kominternui (formaliai nepriklausė), nuo 1943 – Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto Užsienio skyriui.
Programiniuose dokumentuose skelbėsi siekianti visuotinės ginkluotos kovos su vokiečių okupantais, nepriklausomos demokratinės Lenkijos valstybės atkūrimo, nuosaikių socialistinių ekonominių reformų. 1942 sukūrė karinę organizaciją Gvardija Liudova.
Po nesėkmingų derybų su nekomunistinio pogrindžio vadovybe 1943 12–1944 01 su kai kuriomis politinėmis grupėmis sudarė į aukščiausiosios valstybinės valdžios institucijas pretenduojančią Lenkijos nacionalinę tarybą, 1944 07, į Lenkiją įžengus SSRS kariuomenei, – Lenkijos nacionalinio išsivadavimo komitetą. Persekiojo opoziciją ir antikomunistinio pogrindžio organizacijas. Įsitvirtinusi valdžioje 1947–48, sekdama SSRS pavyzdžiu, ėmėsi radikalių socialistinių ekonominių reformų (privačios nuosavybės panaikinimas, žemės ūkio kolektyvizacija ir kita). 1948 savo primestomis sąlygomis prisijungė Lenkijos socialistų partiją ir pasivadino Lenkijos jungtine darbininkų partija.
Svarbiausi veikėjai: Marceli Nowotko, Bolesławas Mołojecas, Pawełas Finderis, W. Gomułka, B. Bierutas.