Lénkijos gamtà
Lenkijos gamtinis žemėlapis
Krantai
Baltijos jūros (skalauja Lenkijos šiaurinius krantus) krantai žemi, smėlėti, su plačiais paplūdimiais, kopomis, nerijomis (Helio nerija, Aismarių nerija), kurios nuo jūros skiria įlankas, lagūnas, druskingus ežerus. Vakaruose – Pamario, Szczecino įlanka, rytuose – Gdansko įlanka, Aismarės (Vyslos įlanka). Kranto linijos ilgis 524 kilometrai.
paplūdimys Kołobrzege
Reljefas
Lenkija – lygumų kraštas; 91,3 % paviršiaus ploto sudaro sritys, kurių aukštis daugiau kaip 300 metrų. Paviršiaus vidutinis aukštis 173 m, didžiausias 2499 m (Risų kalnas Aukštuosiuose Tatruose); paviršius žemėja iš pietų į šiaurės vakarus. Pietuose, palei Čekijos ir Slovakijos sieną, driekiasi kalnų ruožas; juos skiria Moravijos Vartų perėja.
Aukštieji Tatrai ir ledyninės kilmės ežeras Morskie Oko
Slovakijos pasienyje yra Karpatų aukščiausia dalis Aukštieji Tatrai; reljefas alpinis, smailios viršūnės, tarpekliai, daug ledyninių reljefo formų. Į šiaurę nuo Tatrų eina flišinių Karpatų juosta; Lupkovo perėja juos skiria į Vakarų Karpatus (juos sudaro Beskidai ir jų priekalniai) ir Rytų Karpatus (Beščadai). Beskidų didžiausias aukštis 1725 m (Babia Góra); švelnių apvalių formų žemakalnių ir vidutinio aukščio kalnų reljefas, suskaidytas tarpukalnių įdubų. Priekalniai banguoti, 300–570 m aukščio. Beščadus (jų tęsinys yra Ukrainoje) sudaro keli lygiagretūs neaukšti kalnagūbriai; didžiausias aukštis 1348 m (Tarnicos kalnas). Į šiaurę nuo Beskidų priekalnių yra tektoninės įdubos (Sandomiero duburys, Osvencimo), skiriančios Karpatus nuo senesnės tektoninės kilmės aukštumų. Į vakarus nuo Moravijos Vartų, palei sieną su Čekija, ištįsę (iš šiaurės vakarų į pietryčius) Sudetai; didžiausias aukštis 1602 m (Śnieżkos kalnas, Karkonoszės kalnagūbris) ir jų priekalniai (aukštis 200–300 m) su pavieniais liekaniniais masyvais (iki 718 metrų).
Į šiaurę nuo Prieškarpatės tektoninių įdubų eina slėnių ir griovų suskaidyta aukštumų juosta: Mažosios Lenkijos aukštuma (didžiausias aukštis 612 m, Lysicos kalnas Šventojo Kryžiaus kalnuose), Silezijos aukštuma (400 m), Liublino aukštuma (311 m), Roztoczės (390 m) aukštumos. Jose yra karstinių reljefo formų ir urvų, liosinių plynaukščių, denudacinių lygumų, kuestų, atlikuonių. Dar toliau į šiaurę, Lenkijos viduriu nuo Oderio iki Bugo, tęsiasi fliuvioglacialinės lygumos: Didžiosios Lenkijos žemuma, Silezijos žemuma, Mazovijos–Palenkės žemuma; joms būdinga platūs ledynų tirpsmo vandenų suformuoti senslėniai, zandriniai plotai, kai kur moreninės kalvos. Lenkijos šiaurinėje dalyje yra paskutinio ledynmečio suformuoto reljefo juosta – Baltijos aukštumų dalis (Vakarų Pamario, Rytų Pamario, Mozūrijos aukštuma, Suvalkų aukštuma, dar vadinamos ežerynais). Vyrauja moreninės kalvos, gausybė ežerų, yra ozų, keimų, drumlinų, zandrinių lygumų (Augustavo, Dravos).
Roztoczės aukštumos kraštovaizdis
Pajūrio juostoje – akumuliacinės lygumos (Szczecino, Koszalino, Gdansko pajūris), susidariusios iš ledyninių, jūrinių ir eolinių nuosėdų. Yra 2 žemumos: Oderio žemupio ir Vyslos deltos (Vyslos Žulavai). Delta išvagota sausinimo kanalų, kuriuos supa apsauginiai pylimai.
Klimatas
Klimatas vidutinių platumų, pereinamasis iš jūrinio į žemyninį: žemyninio klimato bruožų daugėja einant iš vakarų į rytus. Pagal Köppeno–Geigerio klimato klasifikaciją, per Lenkiją eina riba tarp vidutiniškai šilto lietingo ir vidutiniškai šalto sniegingo klimato. Visus metus vyrauja drėgnos iš Šiaurės Atlanto pernešamos oro masės. Vidutinė metinė temperatūra 6–8 °C, išskyrus kalnus (aukščiausiose vietose 0,8 °C). Sausio vidutinė temperatūra pajūryje ir šalies vakaruose –1 °C, vidurinėje dalyje –3 °C, kalnuose iki –8 °C. Liepos vidutinė temperatūra šiaurėje 16–17 °C, vidurinėje dalyje 18–19 °C, kalnuose 10–14 °C. Vidutinis metinis kritulių kiekis 600 milimetrų. Lygumose per metus iškrinta 400–600 mm kritulių, aukštumose 600–700 mm, vidutinio aukščio kalnuose 800–1200 mm, aukščiausiuose – 1500–2000 milimetrų. Daugiausia lyja vasarą.
Beskidų kraštovaizdis (Silezijos Beskidas)
Vidaus vandenys
Vyslos deltos šaka ties Malborku
Beveik visas Lenkijos upių tinklas priklauso Baltijos jūros baseinui. Didžiausios upės (lentelė) – Vysla ir Oderis (Odra) prasideda Karpatuose ir teka į šiaurę per visą Lenkiją. Vyslos didžiausi intakai – Narevas, Sanas, Pilica, Wieprzas, Narevo – Bugas, Oderio – Neisė (Lužicos Nysa), Warta. Upės minta daugiausia krituliais ir sniego tirpsmo vandeniu, mažiau požeminiu vandeniu; patvinsta pavasarį (ypač žemumose) ir vasarą – birželį, liepą (kalnų upės). Vasaros antroje pusėje, rudenį iki spalio ir žiemą nuotėkis daug mažesnis. Žiemą upės užšalusios 1–3 mėnesius. Didžiausių upių nuotėkis reguliuojamas. Oderis, Vysla, Bugas, Notecė, Warta – laivuojamos upės. Jas jungia laivybos kanalai.
Czorsztyno tvenkinys
Lenkijoje yra 9300 ežerų, didesnių kaip 1 ha, daugiausia jų šiaurėje (Mozūrijos ir Pamario ežerynai) ir Didžiosios Lenkijos bei Liubušo ežerynuose. Beveik visi ežerai ledyninės kilmės. Didžiausi (3 lentelė) – Sniardvai, Mauras, giliausias – Ančios ežeras (108,5 metro). Pajūryje yra lagūninių ežerų (Łebsko, Gardno), deltinių (Dąbie, Druzno).
Pelkės užima apie 14 700 km2 (4,7 % paviršiaus), daugiausia jų šiaurės rytuose, Bebros ir Narevo slėniuose.
krioklys Tanewo upėje (Roztoczės regionas)
1
skliaustuose nurodyta upės ilgis ir baseino plotas Lenkijoje
2
Dirvožemiai
Daugiausia (82 %) yra jauražemių ir rudžemių. Baltijos pajūrio rytuose, Baltijos aukštumose vyrauja pasotintieji rudžemiai, pajūrio vakaruose, Lenkijos vidurinėje dalyje (periglacialinėse žemumose) – nepasotintieji rudžemiai ir išplautžemiai, yra palvažemių. Zandrinėse lygumose, smėlingose pleistoceno upių terasose (pvz., Vyslos vidurupio slėnyje, Gorzówo įduboje) – smėlžemiai, smėlingose įdubose (Plocko, Torunės, Varšuvos) – jauražemiai, smėlžemiai. Lenkijos vidurinės dalies molingose lygumose vyrauja šlynžemiai. Mažosios Lenkijos, Liublino, Silezijos, Krokuvos aukštumose, Sudetų ir Karpatų priekalniuose ant liosų susidarę išplautžemiai ir rudžemiai, yra juodžemių (jų t. p. yra Vakarų Voluinės aukštumoje). Derlingų kalkžemių yra Krokuvos, Čenstakavos, Liublino aukštumose, salpžemių – Vyslos slėnyje, deltoje, Oderio slėnyje. Durpžemių daugiausia Palenkėje ir Lenkijos vidurinėje dalyje. Kalnų žemutiniuose šlaituose vyrauja nepasotintieji rudžemiai, Tatrų ir Karkonoszės aukštikalniuose – jauražemiai ir kalkžemiai.
3021
Augalija
Lenkijoje auga apie 2250 rūšių savaiminių induočių augalų, apie 630 rūšių lapsamanių, apie 250 rūšių kerpsamanių. Tarp induočių augalų vyrauja Šiaurės pusrutulio vidutinio klimato juostai būdingos rūšys. Yra apie 20 endeminių rūšių ir porūšių (lenkinis maumedis, kilnioji miglė, tatrinė akišveitė ir kita).
Miškai užima 28 % Lenkijos teritorijos. Apie 70 % miškų sudaro spygliuočiai, daugiausia pušynai (vyrauja sodinti medynai), mažiau yra eglynų (daugiausia kalnuose ir šalies šiaurės rytuose), maumedynų, kėnynų. Derlingų dirvožemių srityse išlikę lapuočių (ąžuolai, skroblai, bukai) miškų. Upių slėniuose, paežerėse, pelkių pakraščiuose vyrauja juodalksnynai. Didžiausi miškų masyvai yra Karpatuose, Sudetuose, Žemutinėje Silezijoje (Bory Dolnośląskie), Lenkijos šiaurės rytuose (Augustavo, Belovežo, Piszo girios), t. p. Sandomiero, Šventojo Kryžiaus, Kampinoso, Notecės, Tucholos girios. Mažiausiai miškų Lenkijos vidurinėje dalyje. Pievos ir ganyklos užima 12,5 % teritorijos; dauguma jų – sėtiniai žolynai arba išaugę iškirstų miškų vietose. Natūralių pievų yra kai kurių upių slėniuose ir kalnuose. Lenkijos pietrytinėje dalyje yra miškastepės augalijos fragmentų.
bukų miškas (Szczecino apylinkės)
Natūralių užliejamų pievų ir žemapelkių didžiausi kompleksai išlikę Bebros slėnyje. Didelė pelkių dalis nusausinta (1961–75). Išlikusios natūralios ar mažai pažeistos pelkės su natūralia augalija užima 1200 km2. Vyrauja žemapelkės, yra tarpinių pelkių. Saugomų aukštapelkių bendras plotas 61 km2.
Antropogeninės kilmės augalija, auganti miestuose, kitose gyvenvietėse, dirbamuose laukuose ir kituose pažeistuose plotuose, užima apie 60 % teritorijos.
Gyvūnija
stumbrai
Lenkijoje gyvena apie 33 000 rūšių gyvūnų (stuburiniai ir bestuburiai). Iš jų 85 rūšys žinduolių, 406 rūšys paukščių (220 rūšių paukščiai ten peri), 8 rūšys roplių, 17 rūšių varliagyvių, 55 rūšys žuvų. 36 rūšys – endeminės. Dažniausi žinduoliai: stirnos, taurieji elniai, danieliai, šernai, pilkieji kiškiai, rudosios lapės. Didesniuose miškuose gyvena Europoje retos lūšys. Tatruose ir kituose kalnų miškuose pasitaiko rudųjų lokių, vilpišių, gemzių, alpinių švilpikų. Belovežo girioje veisiami ir saugomi stumbrai, laukiniai arkliai (tarpanams gimininga laukinių arklių atmaina). Lenkijos pietrytinėje dalyje yra stepių zonai būdingų gyvūnų: paprastųjų žiurkėnų, dėmėtųjų starų, stepinių šeškų. Vilkų daugiausia Beskidų miškuose. Lenkijoje aptinkama 21 rūšis šikšnosparnių. Iš žuvų dažniausi ešeriai, kuojos, lydekos.
Świnos sąsiauris
849
Aplinkos apsauga
Saugomos teritorijos Lenkijoje užima 123 907 km2 (39,7 % šalies teritorijos).
Yra 23 nacionaliniai parkai (bendras plotas 3145 km2), 1497 gamtos rezervatai, 122 kraštovaizdžio parkai, 404 saugomo kraštovaizdžio sritys, 36 510 gamtos paminklų, saugomos kai kurios gyvūnų (stumbrų, briedžių, bebrų, gulbių), augalų (daug Belovežo girios ąžuolų, pvz., Jogailos ąžuolas), grybų rūšys.
Į Pasaulio paveldo sąrašą įtraukta Belovežo giria (nuo 1979), Lenkijos pirmykščiai bukų miškai (2021, tarpvalstybinės saugomos teritorijos, Rytų Karpatų ir kitų Europos regionų pirmykščių bukų miškų, dalis).
Kampinoso giria
11 UNESCO pripažintų biosferos rezervatų: Babia Góros, Belovežo (Pasaulio paveldo vertybė nuo 1979), Mozūrijos ežeryno, Słovinų (visi 1976), Karkonoszės (1992; tarpvalstybinis, dalis Čekijoje), Tatrų (1992; tarpvalstybinis, dalis Slovakijoje), Rytų Karpatų (1998; tarpvalstybinis, dalis Slovakijoje ir Ukrainoje), Kampinoso girios (2000; Kampinoso nacionalinis parkas), Tucholos girių (2010), Vakarų Polesės (2012; tarpvalstybinis, dalis Baltarusijoje ir Ukrainoje), Tucholos girių, Roztočės (2019; tarpvalstybinis, dalis Ukrainoje, Roztočės nacionalinis parkas). 19 Ramsaro konvencijos (Lenkijoje įsigaliojo 1978) saugomų vietovių (plotas 1533,85 km2). Europos ekologinio tinklo Natura 2000 Lenkijoje saugomos teritorijos užima apie 1/5 sausumos ploto: 145 paukščių apsaugai svarbios teritorijos, 849 – buveinių apsaugai svarbios teritorijos.
Lenkijos konstitucinė santvarka
Lenkijos partijos ir profsąjungos
Lenkijos ginkluotosios pajėgos