Lenkijos ir Lietuvos jakobinai

Lénkijos ir Lietuvõs jakobnai, 18 a. pabaigos politiniai veikėjai, radikalių Abiejų Tautų Respublikos valstybinės santvarkos reformų šalininkai. Aktyviausiai veikė 1794 sukilimo išvakarėse ir per sukilimą. Skelbė respublikoniškus visuotinės kovos su tironija ir tautų brolybės šūkius, artimus Prancūzijos jakobinų idėjoms (iš čia Lenkijos ir Lietuvos jakobinų terminas, istoriografijoje vartojamas nuo 19 a.). Reikalavo sulyginti luomų teises, išlaisvinti valstiečius, panaikinti baudžiavą ir Bažnyčios privilegijas. Per 1794 sukilimą siekė radikalizuoti sukilėlių vyriausybės politiką ir kovos metodus: steigė klubus (1794 04 21 Varšuvoje), rengė liaudies bruzdėjimus (Varšuvoje 05 09 ir 05 28, Vilniuje gegužės pradžioje ir liepos pabaigoje), ragino bausti sukilimo priešus ir išdavikus. Vyravo Lietuvos tautinėje aukščiausiojoje taryboje. Sukilimui pralaimėjus Lenkijos ir Lietuvos jakobinai 1797 įkūrė Lenkijos respublikonų draugiją. 1807 įėjo į Varšuvos kunigaikštystės vyriausybę, vėliau tapo Napoleono I politikos priešininkais. Svarbiausi veikėjai: H. Kołłątajus (idėjinis vadovas), J. Jasińskis, T. Maruszewskis, J. A. Orchowskis, J. Pawlikowskis, F. Zabłockis, J. Zajączekas.