Lénkijos ir Lietuvõs Valstýbės–Švèdijos kãras, Abiej Taut Respùblikos–Švèdijos kãras (1600–29), vyko dėl Baltijos rytinių pakraščių, ypač dėl Uždauguvio kunigaikštystės (Livonijos). Vienas 16–18 a. kovų dėl Baltijos jūros etapų.
Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valdovas Zigmantas Vaza norėjo atgauti 1592–99 turėtą Švedijos sostą ir prie ATR prijungti Šiaurės Estiją. 1600 Švedijos regento Karolio (1604–11 karalius Karolis IX) kariuomenė (apie 22 000 žmonių) įsiveržė į Uždauguvį (čia ją parėmė vokiečių dvarininkai) ir 1601 pradžioje pasiekė Dauguvą, apgulė Koknesės pilį, grėsė Rygai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) etmonų K. Radvilos Perkūno ir J. K. Chodkevičiaus kariuomenė per 1601 kontrpuolimą šias žemes atkovojo. Zigmantui Vazai į Livoniją pasiuntus Lenkijos didįjį etmoną J. Zamoyskį su lenkų daliniais (atvyko 1601 09) ir jį paskyrus ATR kariuomenės (apie 20 000 žmonių) vyriausiuoju vadu bei krašto administratoriumi, įžeistas K. Radvila Perkūnas grįžo į Lietuvą.
Kariuomenė stokojo lėšų, amunicijos (bajorai nenorėjo mokėti papildomų mokesčių), drausmės, kareiviai masiškai dezertyravo (1602 02 beliko apie 4000 kareivių ir apie 1500 Ukrainos kazokų). J. Zamoyskis iš Livonijos išvyko, jo pareigas 1602 rudenį perėmė J. K. Chodkevičius. Su negausia maištaujančia kariuomene jam pavyko 1603–11 pasiekti pergalių prieš gausesnį priešą. 1605 švedų kariuomenė (iš Švedijos 40 karo laivų atgabenta apie 14 000 žmonių) užėmė Daugavgrīvos pilį ir apgulė Rygą. 1605 09 27 Salaspilio mūšyje J. K. Chodkevičiaus apie 4000 karių sumušė Švedijos karaliaus Karolio IX apie 14 000 karių armiją; riteriškai ginkluota (lėkštiniai šarvai, sunkioji ietis, kovos žirgas) LDK raitija ir J. K. Chodkevičiaus karvedžio talentas įrodė pranašumą prieš švedų pėstininkus.
Karolis Chodkevičius prie Kirchholmo (litografija, 19 a., dailininkas Michałas Stachowiczius; Varšuvos nacionalinė biblioteka)
Ryga ir Daugavgrīva buvo apgintos, bet pergalė kaip reikiant neišnaudota: trūko pinigų sumokėti samdiniams. Toliau ATR kariauti darėsi sunkiau: ji 1609–18 dalyvavo intervencijoje Rusijoje, Lenkija 1620–21 įsitraukė į karą su Turkija ir jos vasalu Krymo chanatu. 1607 viduryje švedai vėl ėmė pulti. 1608 jie užėmė Uždauguvį iki Dauguvos. Iš Maskvos žygio grįžęs J. K. Chodkevičius su apie 2000 karių 1609 susigrąžino didumą ATR valdytų latvių ir estų žemių. 1611 su švedais buvo sudarytos paliaubos.
1617–29 vėl buvo kariaujama. Švedų veiksmai suaktyvėjo valdant karaliui Gustavui II Adolfui, juos paskatino ir Stolbovo taikos sutartimi (1617 02 27) baigtas Švedijos–Rusijos karas. 1617 06 19 švedų eskadra atplaukė prie Dauguvos žiočių ir, pilininkui išdavus, užėmė Daugavgrīvą. Rygą nedidelė LDK įgula apgynė. Švedai netikėtu puolimu užėmė Ventspilį, pasiekė Šventosios žiotis, užėmė Pärnu. Šias žemes 1617–18 išvadavo LDK lauko etmonas K. Radvila, pirmą kartą mūšyje panaudojęs dragūnus. 1618 buvo sudarytos 2 metų paliaubos.
1621 09 25 Gustavo II Adolfo reformuota kariuomenė (158 laivais atgabenta apie 14 000 karių) po artilerijos apšaudymo užėmė Rygą, 10 05 – Daugavgrīvą, po to didumą Uždauguvio (išskyrus strategiškai svarbias Tartu, Koknesės ir Daugpilio pilis), Kuršo kunigaikštystės. K. Radvilos kariai (apie 2250 žmonių) didesnėms, geriau ginkluotoms (2/3 švedų pėstininkų buvo ginkluoti šaunamuoju ginklu – muškietomis, kiekvienas pulkas turėjo po 2 lauko artilerijos pabūklus), drausmingesnėms ir naują linijinę taktiką naudojančioms Švedijos pajėgoms priešintis nepajėgė. 1622 08 10 Jelgavoje (Mintaujoje) sudarytos 2 metų paliaubos.
1625 07–08 švedai užėmė Cėsius, Koknesę, Sėlpilį, 09 07 – Biržų pilį (ją išlaikė iki 1627 pradžios), 1625 08 – Tartu, apsigynė tik Daugpilio pilis. Lietuvoje prasidėjo maras. 1626–29 švedai karo veiksmus išplėtė į Prūsiją ir Dancigo (Gdansko) pamarį, 1626 07 08 užėmė Piliavą, kiti desantai blokavo svarbius Klaipėdos, Dancigo uostus. 1627 01 19 sudarytos Baldenmuižės paliaubos, 1629 09 26 – Altmarko paliaubos. Švedijai atiteko Uždauguvis (su Ryga) iki Aiviekstės, Latgala liko ATR; švedų karinės įgulos 6 metus stovėjo Prūsijos Elbingo, Brunsbergo, Piliavos ir Klaipėdos uostuose.
Karas sunkiai prislėgė LDK – jai teko pagrindinė šio karo našta, Lenkija kovojo tik epizodiškai. Išryškėjo LDK bajorų, vis labiau virstančių žemvaldžiais, nenoras per visuotinį šaukimą stoti į kariuomenę, nuo 1613 dažnos apskrities bajorai į kovos lauką siųsdavo samdinių (algininkų) vėliavą. Jų ir turtingiausių didikų atsiunčiamų privačių karinių dalinių neužteko. Kariuomenei samdyti reikėjo pinigų, šalį prislėgė papildomi mokesčiai.
1600–11 karui buvo skirta 97,6 %, 1621–30 – apie 77 % LDK iždo išlaidų, iš viso 1600–30 šio karo reikalams išleista daugiau kaip 6,5 mln. auksinų. Nors kovos veiksmai daugiausia vyko LDK šiaurėje (Livonijoje ir Kurše), jie pirmąkart po beveik 200 metų taikos palietė etninės Lietuvos šiaurinę dalį – Biržus. LDK diduomenė, suvokdama, kad kariaujama dėl dinastinių Zigmanto Vazos ir Lenkijos interesų, per karą kartais veikė savarankiškai: 1626 be valdovo žinios L. Sapiegos iniciatyva sudarytos, 1627 atnaujintos LDK paliaubos su Švedija.
-Žečpospolitos–Švedijos karas
L: B. Dundulis Švedų feodalų įsiveržimai į Lietuvą XVII–XVIII a. Vilnius 1977; A. Tyla Lietuva ir Livonija XVI a. pabaigoje–XVII a. pradžioje Vilnius 1986.
415
1412