Lénkijos istòrija
Ikivalstybiniai laikai
Žmogaus protėvio Homo erectus gyvenimo pėdsakų (datuojami 400–500 tūkstančių metų) aptinkama Trzebnicoje (Silezija). Pietų Lenkijoje rasta neandertaliečių (du šimtas–keturiasdešimtas tūkstantmetis prieš Kristų) gyvenviečių.
Ankstyvojo paleolito (trisdešimt devintas–devintas tūkstantmetis prieš Kristų) medžiotojų gyvenvietes įrengė šiuolaikinio antropologinio tipo žmonės, kurie, be kitų, sukūrė Svidrų kultūrą. Neolito laikotarpiu Lenkijos teritoriją apgyveno žemdirbių ir gyvulių augintojų gentys; paplito juostinės keramikos kultūra, piltuvėlinių taurių kultūra, rutulinių amforų kultūra.
Ketvirto tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje gyvenę indoeuropiečiai gamino vario, nuo 1700 pr. Kr. – žalvario (Lužitėnų kultūra) ginklus ir įrankius. 4–3 a. pr. Kr. dabartinės Lenkijos teritorijoje, daugiausia jos pietinėje dalyje, buvo apsigyvenę keltų. Jie ir kitos čia gyvenančios gentys naudojo geležies gaminius (Przeworsko kultūra). Pirmaisiais amžiais po Kristaus dabartinės Lenkijos gyventojai prekiavo su Roma. Archeologiniai radiniai rodo, kad tuo metu gotų, gepidų ir kitos germanų gentys per Lenkijos teritoriją migravo nuo Baltijos jūros Juodosios jūros stepių link. 7 a. čia pamažu kūrėsi iš rytų atkeliavusios slavų gentys, kurios tarp Bugo ir Oderio suformavo vakarų slavų teritorinį arealą. Dalies šių genčių visuomeninė raida sudarė prielaidas Lenkijos valstybei susidaryti.
lužitėnų gyvenvietės rekonstrukcija Biskupine
Ankstyvõsios valstybės ir susiskaldymo laikotarpis (10–13 amžius)
Lenkija 10 a.–11 a. pradžioje
9–10 a. vyslėnai, lenčėnai, polianai, slenžėnai, mazoviai, pamarėnai jau buvo sukūrę stiprius politinius ir teritorinius junginius. Vyslėnų (kaip ir slenžėnų) valstybinė organizacija (centras apie Krokuvą) pateko į čekų Pršemislų dinastijos įtaką, o polianai (centras apie Gniezną), pajungdami kitas gentis, 10 a. sukūrė valstybę, siejamą su Piastų dinastija. Pirmas istorinis valdovas – kunigaikštis Mèška I (valdė iki 992) – 966 su dvaru buvo čekų pakrikštytas ir Poznanėje įkūrė vyskupiją. Lenkijos krikštas buvo keletą amžių trukęs jos įsiliejimo į lotyniškąją kultūros ir civilizacijos erdvę procesas (plito raštija, kūrėsi mokyklos ir kita). Po krikšto Meškos I valstybės padėtis stiprėjo – karo žygiais, diplomatija ir vedybomis jis prisijungė Vidurio ir Vakarų Pamarį, apsigynė nuo Šventosios Romos imperijos, apie 990 iš Čekijos atkariavo Sileziją ir Mažąją Lenkiją; jo valdymo pabaigoje Lenkijos Bažnyčia tapo tiesiogiai pavaldi popiežiui. Boleslovas I Narsusis (valdė 992–1025) toliau konsolidavo valstybę, plėtė jos teritoriją (vakaruose įgijo Lužicą, Meisseno marką, rytuose – Červenę), sustiprino Lenkijos Bažnyčios organizaciją (1000 įkurta Gniezno metropolinė arkivyskupija) ir 1025 buvo karūnuotas; karai su Šventąja Romos imperija baigėsi 1018 Bautzeno taika.
Po jo mirties prasidėjo valstybės vidaus irimas ir kaimynų antpuoliai. Meška II Lambertas (valdė 1025–34) neteko Červenės, Lužicos ir Meisseno markos, tapo priklausomas nuo Šventosios Romos imperijos imperatoriaus. Kazimieras I Atnaujintojas (valdė 1034–58) susigrąžino Lenkijos 1000 valdytą teritoriją, atkūrė jos Bažnyčios organizaciją, sustiprino centrinę valdžią. Boleslovas II Drąsusis (valdė 1058–79) sugrąžino Lenkijai suverenios karalystės statusą, apkaltintas dėl Krokuvos vyskupo Stanislovo mirties paliko sostą.
Legnicos mūšis, 1241 (1353, rankraščio Legenda apie šventąją Jadvygą iliuminacija, J. Paulo Getty muziejus Los Andžele)
Vladislovas I Hermanas (valdė 1080–1102) kovojo su žemių valdovų separatistiniais siekiais. Boleslovas III Kreivaburnis (valdė 1102–38, 1102–08 su broliu Zbignevu) 1122–24 užvaldė Pamarį (jo gyventojus pakrikštijo). 1138 jis testamentu padalijo valstybę 4 sūnums, išlaikydamas vyriausiojo kunigaikščio instituciją – principatą; tai davė pradžią daugiau kaip 150 m. trukusiam Lenkijos politiniam susiskaldymui. Plečiantis dinastiniams padalijimams Lenkija toliau skaldėsi. Silezija ir Pamarys pateko į vokiečių įtaką. Padėtį sunkino Šventosios Romos imperijos ekspansija (prarasta Liubušo žemė, kurioje vokiečiai įkūrė Naująją Marką). Siekdamas užimti prūsų žemes Konradas I Mazovietis (valdė 1241–43) į Kulmo žemę 1226 pasikvietė Vokiečių ordiną. 1241, 1259 ir 1287 buvo įsiveržę mongolai. Legnicos mūšyje (1241) žuvus Henrikui II Pamaldžiajam atsisakyta principato.
Suvienytos valstybės atkūrimo laikotarpis
Išlikusi viena Bažnyčios organizacija, senosios karalystės tradicija ir nusistovėję ūkiniai prekybiniai ryšiai sudarė prielaidas Lenkijai vienyti. Po kovų su 1291 Krokuvą užėmusiu Čekijos karaliumi Vaclovu II ir jo įpėdiniu Vaclovu III Lenkiją suvienijo Kujavijos, Łęczycos ir Sieradzo kunigaikštis Vladislovas I Lokietka (valdė 1306–33; 1320 karūnuotas). 1320 jis ištekino dukterį Elžbietą už Vengrijos karaliaus Karolio Roberto, 1325 su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino dukterimi Aldona apvesdino sūnų Kazimierą. Šis, jau kaip Lenkijos karalius Kazimieras III Didysis (valdė 1333–70), stiprino valstybę, kuriam laikui nutraukė karus su Čekija (pagal 1335 ir 1348 taikos sutartis neteko Silezijos) ir Vokiečių ordinu (1343 Kaliszo taika; atgauta Kujavija ir Dobrynė, atiduotas dar 1308 ordino užimtas Rytų Pamarys), 1340–66 kariavo su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK) ir totoriais dėl Haličo-Voluinės. Įgyvendindamas iždo, teismų reformas, remdamas miestus, stiprindamas Lenkijos gynybinę sistemą Kazimieras III Didysis stabilizavo vidaus padėtį ir plėtojo ūkį. Pagal 1339 ir 1355 sutartis Lenkijos sosto paveldėtoju tapo jo seserėnas Vengrijos karalius Liudvikas I Didysis (Lenkijos karalius 1370–82); šio vardu Lenkiją valdė motina Elžbieta. 1374 Liudvikas I Didysis išleido Košicės privilegiją, kuri sustiprino bajorijos įtaką Lenkijos politiniam gyvenimui. 1384 Lenkijos sostas atiteko Liudviko I Didžiojo dukteriai Jadvygai, ji pagal 1385 Krėvos sutartį ištekėjo už Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos, kuris 1386 apsikrikštijo ir buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi Vladislovu II.
Nuo 13 a. Lenkijos visuomenę sudarė 4 luomai: valstiečiai, miestiečiai, bajorai ir dvasininkai. Sparčiai plėtojosi feodaliniai santykiai: atsirado ne tik žemės feodalinė nuosavybė, bet ir žmonių feodalinė priklausomybė. Jau nuo 12 a. su kolonizacija plintanti vokiečių teisė apibrėžė valstiečių prievoles. Padidėjo dirbamosios žemės plotai, gerėjo ūkininkavimo sąlygos, įsivyravo taisyklingasis trilaukis. Miestuose įsigalėjo Magdeburgo teisė (didžiųjų miestų patriciatas buvo vokiškas). Amatininkai būrėsi į cechus. 13 a. Lenkijoje buvo 230, 14 a. – 265 miestai; jų gyventojai sudarė 10 % visų Lenkijos gyventojų, kiti – bajorai (3 %), dvasininkai (2 %), valstiečiai (85 %). Plėtojosi prekyba (svarbiausi centrai – Krokuva, Vroclavas, Gdanskas ir Poznanė). Dėl intensyvios kolonizacijos visuomenė buvo nevienalytė ir kalbos bei konfesijos atžvilgiu. Nuo 14 a., siekdami išvengti persekiojimų bei naudodamiesi Lenkijos valdovų teiktomis privilegijomis, iš Vakarų Europos kėlėsi žydai. Plečiantis valstybei į rytus gausėjo stačiatikių.
Jogailaičių valdymas
Jogaila pirmiausia susidūrė su Vokiečių ordino grėsme. 1409–11 Didysis karas ir bendra lenkų bei lietuvių pergalė Žalgirio mūšyje (1410) tapo kryžiuočių valstybės žlugimo pradžia. Lenkijos ir LDK ryšys buvo sutvirtintas 1413 Horodlės susitarimais. Jogaila nuolaidomis (1422, 1425, 1430 privilegijos) bajorijai garantavo sosto paveldėjimą savo sūnums. Didikų opozicijai sėkmingai priešinosi Kazimieras Jogailaitis (Kazimieras IV; 1444–1492), Nieszavos statutais (1454) įteisinęs bajorų apskrities seimelius. Laimėjęs 1454–66 Trylikametį karą su Vokiečių ordinu jis panaikino kryžiuočių grėsmę. 1466 Torunės taika pripažino Lenkijai Rytų Pamarį, Kulmo žemę, Marienburgo-Elbingo sritį bei Varmiją (iš jų sudaryta autonominė Karališkoji Prūsija; Lenkija atgavo priėjimą prie Baltijos uostų), Vokiečių ordinas tapo Lenkijos vasalu.
Žalgirio mūšis (raižinys, 1483, Dieboldo Schillingo Berno kronikos iliustracija)
Žalgirio mūšio laukas. Paminklas (1960, skulptorius I. Bandura, architektas W. Cęskiewiczius)
Jogailaičių pozicijos sustiprėjo Kazimiero Jogailaičio sūnui Vladislovui tapus Čekijos (1471) ir Vengrijos (1490) karaliumi (Vladislovas II Jogailaitis). Valdant jo broliams Jonui Albrechtui (1492–1501) bei Aleksandrui (1501–06) stiprėjo bajorijos padėtis (1496 Petrakavo statutas ir 1505 Radomo konstitucija); silpnėjo karaliaus valdžia.
Krokuva (medžio raižinys, 1493, H. Schedelio Pasaulio kronikos iliustracija)
16 a. buvo Lenkijos klestėjimo amžius. Žygimanto Senojo (Zigmantas I Senasis, valdė 1506–48) užsienio politika pagerino santykius su Habsburgais (1515 Vienos sutartis) ir sudarė sąlygas sekuliarizuoti Vokiečių ordiną, 1525 įkurta Prūsijos kunigaikštystė – kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis prisiekė karaliui vasalinę ištikimybę. Nuo 15 a. pabaigos vyko sunkūs Lenkijos remiamos sąjungininkės LDK karai su Maskva (nors 1508 ir 1514 laimėti mūšiai ties Orša, 16 a. karai iš esmės buvo nesėkmingi). Iki 1529 prie Lenkijos prijungta Mazovija.
Karaliaus ir diduomenės valdymas sukėlė bajorų opoziciją – egzekucinį sąjūdį (reikalavo išplėsti Seimo Atstovų Rūmų teises, patikrinti didikų valdų teisėtumą, išpirkti ir sugrąžinti valdovui didikams įkeistus karališkuosius dvarus). Žygimantas Augustas (Zigmantas II Augustas, valdė 1548–72), pagilinęs šį konfliktą vedybomis su Barbora Radvilaite, vis daugiau rėmėsi vidutine bajorija, 1562–63 priėmė jos egzekucinę programą. Įveikus lietuvių didikų pasipriešinimą 1569 pasirašyta Liublino unija. Pagal ją Lenkija ir LDK, sudariusios vieną federacinę valstybę (nuo 1582 Abiejų Tautų Respublika), turėjo bendrą valdovą ir Seimą, bet išlaikė savo centrinės valdžios institucijas, iždą, kariuomenę ir įstatymus (Lenkijos santykiai ir ryšiai su Lietuva). Prie Lenkijos prijungta daugiau nei 1/3 LDK teritorijos (Ukrainos vaivadijos ir Palenkė); panaikinta Karališkosios Prūsijos autonomija.
Liublino unija (aliejus, 1869, dailininkas Janas Matejko, Varšuvos nacionalinis muziejus)
Valstybinė konsolidacija sudarė palankias sąlygas luominei monarchijai susikurti. Po Kazimiero III Didžiojo mirties (1370) įsitvirtino valdovo rinkimo (elekcijos) principas; iš pradžių buvo renkama iš Jogailaičių. 14–15 a. karalius turėjo didelę valdžią: skyrė valdininkus, buvo aukščiausiasis teisėjas ir karo vadas, su Karaliaus taryba rūpinosi užsienio politika. 15 a. susiformavo dvejų rūmų Seimas (Senato ir Atstovų Rūmų), kuris leido įstatymus, svarstė vidaus ir užsienio politikos problemas. Luominės monarchijos laikotarpiu bajorijai suteiktas privilegijas nuo 15 a. antros pusės plėtojo Seimo priimami įstatymai (konstitucijos). Susiklostė vadinamosios bajorų demokratijos laikotarpis, kai valdžia, greta monarcho, priklausė bajorų luomui.
15–16 a. įvyko esminių ūkio ir visuomeninių santykių permainų. Plėtojosi baudžiava pagrįstas palivarkinis ūkis. Valstiečiams buvo uždrausta palikti savo kaimą (1423 Vartos, 1496 Petrakavo statutas). Plėtėsi vidaus ir užsienio rinka, didėjo eksportas (daugiausia grūdų, miško, galvijų ir kailių). Stiprėjo didžiųjų miestų patriciatas, buvo plėtojami amatai, nuo 16 a. masiškai kūrėsi cechai. Krokuvoje, Poznanėje, Lvove, Liubline susidarė gausios žydų ir atvykėlių, daugiausia iš Vokietijos, bendruomenės. Keitėsi Lenkijos konfesinė sudėtis. Kazimiero III Didžiojo iš esmės katalikiška Lenkija 16 a. plintant reformacijai tapo įvairiakonfesine: evangelikų liuteronų tikėjimas plito Pamario miestuose bei Didžiojoje Lenkijoje, evangelikų reformatų – Mažojoje Lenkijoje. Čia ir Voluinėje 1562–65 išsiskyrė arijonai. Nuo 16 a. antros pusės įsigalėjusi kontrreformacija (nuo 1564 veikė jėzuitai) nepanaikino Jogailaičių iš LDK perkelto religinės tolerancijos principo (jį patvirtino 1573 Varšuvos konfederacijos aktas). Jogailaičių laikais suklestėjo lenkų kultūra. 1364 įkurta Krokuvos akademija (universitetas) tapo svarbiu kultūros ir mokslo centru, turinčiu įtakos ir LDK. Vidurinių amžių istorijos rašymo tradiciją (Wincentas Kadłubekas, Didžiosios Lenkijos kronika ir kita) 15 a. antroje pusėje plėtojo J. Długoszas. Nuo 16 a. antros pusės į Lenkiją skverbėsi humanizmo idėjos (Ph. Callimachus), reformacija sudarė palankias sąlygas raštui plisti, lenkų literatūrinei kalbai atsirasti ir plėtotis (M. Rejus, J. Kochanowskis). Pasiekta ir mokslo laimėjimų (M. Kopernikas, B. Wapowskis ir kita).
Elekcinių karalių laikai
Žygimanto Augusto (nepaliko įpėdinių) mirtimi 1572 baigėsi Jogailaičių dinastija ir Lenkijos valdovus pradėta rinkti. Po nesėkmingo Henriko Valua valdymo (1573–75) Steponas Batoras dešimtmetį (1576–86) bandė stiprinti karaliaus valdžią, bet nuolaidų bajorijai neišvengė (1578 įkurtas Lenkijos karalystės tribunolas). Sėkmingai kariauta su Rusija (Livonijos karas baigėsi 1582 Zapolskij Jamo paliaubomis). Zigmantas Vaza (Zigmantas III; valdė 1587–1632, Vazų dinastijos pradininkas) įtraukė Abiejų Tautų Respubliką į nesėkmingą 1600–29 karą su Švedija (Lenkijos ir Lietuvos Valstybės–Švedijos karas; prarasta didesnė dalis Livonijos). 1596 Brastos bažnytinė unija įkūrė Rytų apeigų Katalikų (Unitų) Bažnyčią. Šalį silpnino Lenkijos–Lietuvos ir Švedijos intervencija Rusijoje (1609–18) bei karas su Turkija (mūšiai prie Ţuţoros, 1620, ir Chotino, 1621).
17–18 a. keitėsi Lenkijos politinių jėgų sankloda: valstybėje įsivyravo didikai. Jų reikšmė ypač padidėjo po 1572 nustatyto viritim principo, pagal kurį visa bajorija įgijo teisę rinkti valdovą (norėta suaktyvinti smulkiuosius ir vidutinius bajorus, bet jie pateko į didikų įtaką, klientelizmas). Karaliaus valdžią dar labiau susilpnino nuo 1572 kiekvieno renkamo karaliaus pasirašoma Pacta conventa, kuri tapo teisiniu pagrindu bajorų maištams – rokošams ir konfederacijoms. Valstybei funkcionuoti trukdė Seime galiojusi liberum veto teisė (per 180 m. sužlugdyti 53 Seimai). 17 a. antroje pusėje–18 a. politinio gyvenimo centras iš esmės persikėlė į apskričių seimelius.
1606–09 Zebrzydowskio rokošu bajorija pasipriešino karaliaus paramai kontrreformacijai bei siekiams įtvirtinti absoliutizmą. Sostinė iš Krokuvos perkelta į Varšuvą (1596, galutinai 1611).
Švedijos kariuomenės 1655 apsiaustas paulinų vienuolynas Jasna Góroje (17 a. antros pusės nežinomas dailininkas, paulinų vienuolynas Jasna Góroje, Čenstakava)
Vladislovo IV Vazos (valdė 1632–48) planų atnaujinti karą su Švedija, vėliau – su Turkija, neparėmė nei didikai, nei bajorija. Jono Kazimiero (Jonas II Kazimieras) valdymo metais (1648–68) vykę karai ir sukilimai (1648–54 kazokų sukilimas, 1654–67 Lenkijos ir Lietuvos Valstybės–Rusijos karas, 1655–60 Šiaurės karas), badmečiai bei maro epidemija baigėsi ekonomine ir politine suirute, demografiniais nuostoliais, teritorijų netektimis (prarasta Prūsijos kunigaikštystė, beveik visa Livonija, Kairiakrantė Ukraina ir kitos žemės) ir akivaizdžiu valstybės tarptautinio autoriteto praradimu. Valdant Mykolui Kaributui Višnioveckiui (1669–73) didėjo didikų bei jų politinių grupuočių savivalė. Trumpam padėtis pagerėjo po Jono Sobieskio (Jonas III, valdė 1674–96) pergalių prieš kazokus, totorius ir turkus (1673 prie Chotino, 1676 – Žuravno, 1683 – Vienos), bet jo planams prisijungti Prūsiją, įsitvirtinti Baltijos jūros regione ir sustiprinti valdovo valdžią pasipriešino didikai.
Jonas III Sobieskis prie Vienos (aliejus, 17–18 a. nežinomas dailininkas, Krokuvos nacionalinis muziejus)
Mirus Jonui Sobieskiui į Abiejų Tautų Respublikos sostą ėmė taikytis galingos gretimos valstybės. Karaliumi 1697 išrinktas Saksonijos kunigaikštis Augustas II, įsitraukęs į 1700–21 Šiaurės karą, trumpam prarado sostą: 1704–09 (iki Švedijos pralaimėjimo prie Poltavos) valdė Stanislovas Leščinskis (Stanislovas I). Vėl valdydamas Augustas II buvo priverstas taikstytis su Rusijos, Austrijos ir Prūsijos valia. Jos naudojosi didikų asmeniniais interesais, Seimų bejėgiškumu, privilegijuotų luomų nenoru vykdyti prievolių valstybei ir siekė susilpninti Abiejų Tautų Respubliką. Rusija priešinosi bet kokiems bandymams reformuoti esamą santvarką, buvo oficialus valstybėje esančios padėties garantas (1717 Nebylusis seimas); pagal 1732 Loewenwoldo sutartį Abiejų Tautų Respublikos vidaus reikalai – ir karaliaus rinkimai – tapo Austrijos, Rusijos ir Prūsijos politikos objektu. Bandymas Prancūzijai padedant 1733 išsivaduoti iš priklausomybės karaliumi vėl išrinkus Stanislovą Leščinskį sukėlė Rusijos karinę intervenciją. Jos padarinys – Augusto III karūnavimas. Jo valdymo metais (1733–63) toliau menko Abiejų Tautų Respublikos suverenumas, didėjo anarchija, išaugo tarpusavyje kovojančių didikų grupuočių, favoritų ir saksų ministrų įtaka. 1764 karaliumi išrinkus didikų grupuotės (Familija) ir Rusijos imperatorės Jekaterinos II statytinį Stanislovą Augustą Poniatovskį (Stanislovas II Augustas; valdė 1764–95) imta vykdyti ribotas vidaus reformas. Konservatyviai nusiteikusi bajorijos dalis pasipriešino reformoms ir Rusijos kišimuisi į šalies vidaus reikalus: 1768 suorganizavo karinę Baro konfederaciją.
Ketverių metų seimas priima Gegužės trečiosios konstituciją (aliejus, 1806, dailininkas K. Wojniakowskis, Varšuvos nacionalinis muziejus)
Baro konfederacijai pralaimėjus 1772 įvyko Abiejų Tautų Respublikos I padalijimas (Abiejų Tautų Respublikos padalijimai). Po jo Rusija, naudodamasi Nuolatine taryba (įkurta 1775), dar labiau kišosi į Abiejų Tautų Respublikos reikalus. Mėginant iš dalies sumoderninti valstybės santvarką, karaliaus ir jam artimų didikų iniciatyva 1773 įkurta Edukacinė komisija (siekė perimti iš Bažnyčios švietimą ir jį reformuoti). Tik Ketverių metų seimui (1788–92) pavyko priimti esminių reformų įstatymų: įvestas nuolatinis valstybinis mokestis žemvaldžiams, padidinta kariuomenė, nustatyta jos komplektavimo bei valdymo tvarka, išplėstos miestų teisės ir, svarbiausia, priimta Gegužės trečiosios konstitucija (1791). Pertvarką 1792 nutraukė Targowicos konfederacija ir Rusijos karinė intervencija, po kurios 1793 įvyko Abietų tautų Respublikos II padalijimas. 1794 bandymas išsaugoti valstybingumo likučius (1794 sukilimas) baigėsi pralaimėjimu ir III padalijimu (1795). Lenkija daugiau kaip šimtmečiui prarado valstybingumą.
Tadas Kosčiuška prisiekia Krokuvos Turgaus aikštėje (aliejus, 1797, dailininkas Pranciškus Smuglevičius, Nacionalinis muziejus Poznanėje)
Ūkis nuo 17 a. 3 dešimtmečio regresavo: didėjo palivarkinio ūkio krizė, sustojo miestų raida. Nuo 18 a. 3 dešimtmečio bandyta pereiti nuo lažo prie činšo, pradėta parceliuoti palivarkus, imta auginti bulves. Į 18 a. pabaigą miestuose ėmė kurtis didikų, karãliškosios ir miestiečių manufaktūros, kurios ardė sustabarėjusią amatų sistemą. Valstiečių ir miestiečių padėtis mažai keitėsi. Ūkio ir politinė krizė lėmė visuomenės dvasinio gyvenimo ir kultūros nuosmukį (pradėjo įsigalėti ksenofobija). Nugalėjus kontrreformacijai 1658 iš Lenkijos išvaryti arijonai, 1668 uždrausta, grasinant mirties bausme, atsisakyti katalikybės (nekatalikų diskriminacija vėliau buvo pretekstas Rusijai kištis į Abiejų Tautų Respublikos vidaus reikalus). Kultūros centrais tapo daugelio didikų dvarai ir kai kurie miestai. Lūžis įvyko Šviečiamajame amžiuje, valdant Stanislovui Augustui Poniatovskiui. Panaikinus jėzuitų ordiną (1773) Edukacinė komisija reformavo jėzuitų ir pijorų mokyklas. Karalius rėmė teatro, dailės, literatūros plėtrą.
Laikotarpis po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų
Austrijos užgrobtoje Lenkijos dalyje įkurta Galicijos provincija, Prūsijos dalyje – Vakarų Prūsijos, Vidurio Prūsijos ir Naujosios Rytų Prūsijos provincijos. Rusijos užgrobta Lenkijos ir Lietuvos teritorija suskirstyta į gubernijas. Kiekviena užgrobėjų stengėsi integruoti užimtas žemes, kurias traktavo kaip žaliavų, darbo jėgos, mokesčių ir rekrutų šaltinį, visur pritaikė savo įstatymus ir centralizuotą valdymą. Padalijimai pakenkė ūkiui: uždaryta daug bankų, manufaktūrų, naujos sienos trukdė prekybai, sutrikdytos žemės ūkio reformos. Nuosmukį patyrė miestai.
Šalyje ir emigracijoje klostėsi politinės jėgos, siekiančios atkurti valstybę: Varšuvoje 1798 įsikūrė slapta Lenkijos respublikonų draugija. Emigrantai 1797 organizavo Lenkų legioną Italijoje (lenkų legionai). Tarp Lenkijos žemvaldžių daugėjo prorusiškos orientacijos šalininkų (jiems vadovavo A. J. Čartoriskis).
Napoleonas I suteikia konstituciją Varšuvos kunigaikštystei, 1807 (aliejus, 1809–11, dailininkas M. Bacciarelli, Varšuvos nacionalinis muziejus)
Napoleonui I pažadėjus nepriklausomybę 1806 lenkai sukilo prieš Prūsijos valdžią; 1807 pradžioje sukurta lenkų administracija, kariniai daliniai kovojo su Prūsijos kariuomene Pamaryje. Pagal 1807 Tilžės taiką įkurta Prancūzijos globojama Varšuvos kunigaikštystė (priklausė ir Užnemunė). 1807 čia paskelbta pažangi konstitucija (panaikinta valstiečių baudžiavinė priklausomybė), 1808 įvestas Napoleono kodeksas. Pagal Edukacinės komisijos modelį sukurta švietimo sistema, atidaryta aukštųjų mokyklų. Prancūzijai pralaimėjus 1812 Prancūzijos–Rusijos karą kunigaikštystė žlugo. 1815 Vienos kongreso sprendimu iš Prūsijai atitekusių žemių sukurta Poznanės didžioji kunigaikštystė. Austrija užvaldė Tarnopolio apskritį, Krokuva su apylinkėmis tapo laisvuoju miestu (Krokuvos respublika).
Kitoje Lenkijos dalyje įkurta Lenkijos karalystė, asmenine unija susieta su Rusija. Jai suteikta viena liberaliausių to meto Europos konstitucijų (Lenkijos karalystės konstitucija, 1815). Dėl jos pažeidinėjimo (1819 įvesta cenzūra), policinių represijų ir mokesčių politikos kilo 1830–1831 sukilimas (apėmė ir Lietuvą). Jam pralaimėjus konstituciją 1832 pakeitė Lenkijos karalystės organinis statutas. Paskelbta karo padėtis, sekvestruoti sukilėlių dvarai (1/10 visų valdų), uždarytos aukštosios mokyklos (ir Varšuvos universitetas). Daug kultūros ir visuomenės veikėjų emigravo į Vakarus (daugiausia į Prancūziją). Nors ir pralaimėtas, sukilimas pelnė Lenkijai Europos demokratinių jėgų simpatijas, po jo susidarė vadinamoji Didžioji emigracija, politiškai nevienalytė, bet puoselėjanti tolesnės kovos dėl Lenkijos nepriklausomybės viltis. Rengiant kitą sukilimą daug nuveikė 1832 Prancūzijoje įkurta Lenkijos demokratinė draugija. Lenkijos karalystėje 1838 susektas rengiamas S. Konarskio sukilimas.
1830 11 30 sukilėliai išveja rusų sargybą iš Varšuvos (vario raižinys, po 1831, Varšuvos nacionalinė biblioteka)
1846 Poznanės didžiojoje kunigaikštystėje planuotą sukilimą sužlugdė suėmimai, plėtotis Krokuvos sukilimui Galicijoje sutrukdė valstiečiai, kurie sukilo prieš dvarininkus ir padėjo Austrijos kariuomenei malšinti sukilimą. Per Tautų pavasarį 1848 lenkai, vadovaudamiesi šūkiu Už mūsų ir jūsų laisvę, kovojo Italijoje, Vokietijoje, Vengrijoje. 1848 03 Didžiojoje Lenkijoje kilo Poznanės sukilimas, po kurio panaikinta Poznanės didžiosios kunigaikštystės savivalda. Rusijos valdomoje dalyje šiek tiek liberalizuotas režimas, 1856 atšaukta karo padėtis. 1859–61 čia surengta patriotinių manifestacijų. 1862 įkurtas Nacionalinis centro komitetas (netrukus pertvarkytas į Nacionalinę vyriausybę) ėmėsi rengti ir vadovauti 1863–1864 sukilimui. Kariniu požiūriu jis neturėjo jokių perspektyvų (0,5 mln. Rusijos karių prieš maždaug 200 000 sukilėlių). Sukilimui pralaimėjus prasidėjo represijos (apie 700 mirties nuosprendžių), apie 40 000 sukilėlių ištremta į Sibirą, konfiskuota apie 3000 dvarų.
1863 sukilėlių grupė (Varšuvos nacionalinė biblioteka)
8–9 dešimtmečio stabili tarptautinė padėtis buvo nepalanki lenkų išsilaisvinimo siekiams, bet nelegalios politinės kovos ir sukilimų idėjos neatsisakyta. Kartu plėtotas (ypač Didžiojoje Lenkijoje) vadinamasis organinis darbas, kuriuo siekta stiprinant lenkų tautinę savimonę, kultūrą ir civilizaciją parengti prielaidas nepriklausomybei.
Lenkijos ekonominę raidą sunkino padalyta rinka. Nevienodai vyko agrarinė reforma: Prūsijos dalyje valstiečiams leista išsipirkti žemę jau 1823 (čia pirmiausia susiklostė stambus valstiečių ūkis), Austrijos – 1848, Rusijos – 1864. Šie pertvarkymai skatino ūkio plėtrą visose Lenkijos dalyse, bet skaidė lenkų visuomenę. Lenkijos dalių industrializacija ir urbanizacija irgi vyko nevienodai. Lenkijos karalystėje Žemės kredito draugija (įkurta 1825), Lenkų bankas (įkurtas 1828) rūpinosi pramonės, ypač kasybos plėtote. Pramonės centru tapo Varšuva (19 a. viduryje turėjo 230 000, Poznanė – 46 000, Krokuva – 40 000, Gdanskas – 70 000 gyventojų). Pramonė sparčiau plėtojosi nuo 8 dešimtmečio, išryškėjus žemės ūkio reformų padariniams. Per 19 a. žemės ūkio produkcija Lenkijos žemėse padidėjo 3–4 kartus, pramonės – apie 20 kartų. Keitėsi Lenkijos gyventojų socialinė struktūra, įtakingu sluoksniu darėsi buržuazija, dažniausiai vokiečių ar žydų kilmės, bet neabejinga lenkų tautos likimui. Daugėjo darbininkų (1880 sudarė 2 %, 1900 – 4 % Lenkijos karalystės gyventojų).
Numalšinus 1863 sukilimą Lenkijos karalystė buvo pavadinta Pavyslio kraštu (rusiškai Privislinskij kraj), iš viešumos išstumta lenkų kalba, uždraustos lenkiškos mokyklos. Prūsijos dalyje veikta ir legaliai – nuo 1848 lenkams atstovauta Prūsijos, nuo 1871 – Vokietijos parlamente. Kultūrkampfo politika telkė lenkų visuomenę priešintis vokietinimui (nuo 1900 mokyklose mokyta vokiečių kalba; 1908 ji tapo privaloma oficialiuose renginiuose). Galicija nuo 1861 rinko Seimą, nuo 1873 turėjo atstovų Austrijos Valstybės taryboje.
19 a. pabaigoje sparčiausiai plėtojosi dvi Lenkijos politinio gyvenimo kryptys – socialistinė ir nacionalistinė. Pastarosios propaguotojas R. Dmowskis 1887 Šveicarijoje įkūrė Lenkų lygą, kuri 1893 buvo petvarkyta į Tautos lygą, o 1897 – į Tautos demokratinę partiją (endekai). Kitai srovei atstovavo Lenkijos liaudis (įkurta 1881 Ženevoje), Proletariatas (įkurtas 1882 Varšuvoje) ir 1892 įkurta Lenkijos socialistų partija. Lenkijos karalystėje įtakos turėjo 1893 įkurta Lenkijos Karalystės socialdemokratija, 1901 pasivadinusi Lenkijos karalystės ir Lietuvos socialdemokratija (jai susivienijus su Lenkijos kairiąja socialistų partija 1918 12 įkurta Lenkijos komunistų partija). Lenkijos socialistų partijos dešinysis sparnas, vadovaujamas J. Piłsudskio, siekiantis surengti sukilimą Lenkijos nepriklausomybei atgauti, nuo 1908 Galicijoje kūrė sukarintas organizacijas (1914 įkurta Lenkų karinė organizacija). Galicijoje 1895 įkurta Valstiečių partija 1903 buvo pavadinta Lenkijos valstiečių partija (Polskie Stronnictwo Ludowe, PSL); 1912 nuo jos atsiskyrė Lenkijos valstiečių partija Piastas (PSL Piast). 1915 Varšuvoje įkurta Lenkijos valstiečių partija Išvadavimas (PSL Wyzwolenie).
Lenkijos karalystėje po 1905–07 Rusijos revoliucijos leista veikti lenkų mokykloms ir draugijoms, ji buvo atstovaujama Rusijos Valstybės Dūmoje. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Lenkijos partijos buvo skirtingos politinės orientacijos: endekai viltis siejo su Rusija ir Antante, apie J. Piłsudskį susitelkusios jėgos tikėjosi Centrinių valstybių pergalės.
Lenkijos kultūrinis gyvenimas buvo susietas su kova dėl nepriklausomybės. Varšuvoje istorijos ir kalbos tyrimus 1800–32 plėtojo Mokslo bičiulių draugija. Poznanėje tokia draugija (įkurta 1857) iš dalies atstojo universitetą, kurio Prūsija steigti neleido; lenkų universitetai veikė Lvove, Varšuvoje (su pertrauka 1832–69) ir Krokuvoje. Galicijoje 1872 įsteigta Mokslų akademija. Didelę įtaką moderniosios lenkų tautos formavimuisi padarė literatūros (A. Mickevičius, J. Słowackis, Z. Krasińskis ir kiti), dailės (J. Matejko, A. Grottgeris, J. Kossakas ir kiti), muzikos (F. F. Chopinas, S. Moniuszko) plėtotė.
Pirmasis pasaulinis karas
J. Piłsudskis (viduryje) su Lenkų karinės organizacijos nariais (1917)
1914 08 16 Krokuvoje įkurtas Vyriausiasis tautinis komitetas Austrijos-Vengrijos kariuomenėje organizavo lenkų legionus. Varšuvoje įsikūrė prorusiškas Lenkijos tautinis komitetas. Pasitraukus Rusijos kariuomenei Lenkijos karalystės teritorija 1915 vasarą suskirstyta į Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos valdomas generalines gubernijas. 1916 11 05 Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos imperatoriai pasirašė satelitinės Lenkijos valstybės atkūrimo aktą (Dviejų imperatorių manifestas); jis neapibrėžė nei sienų, nei santvarkos, bet kvietė lenkus stoti į abiejų valstybių kariuomenę. 1917 01 Varšuvoje sudaryta Laikinoji valstybės taryba. Po 1917 Vasario revoliucijos Rusijos Laikinoji vyriausybė 03 30 pripažino Lenkijos teisę į nepriklausomybę; Rusijos kariuomenėje imta kurti lenkų karines formuotes.
1917 08 Paryžiuje įkurtą Lenkijos tautinį komitetą Antantė pripažino Lenkijos atstovybe; Prancūzijoje kūrėsi lenkų kariniai daliniai. 1917 lenkų legionieriams atsisakius prisiekti Austrijos-Vengrijos ir Vokietijos imperatoriams, legionai buvo išformuoti; Laikinąją valstybės tarybą pakeitė Regentų taryba (turėjo veikti tol, kol bus išrinktas karalius arba regentas).
Lenkijos valstybė 1918–39 metais
1918 11 06–07 J. Piłsudskio šalininkai Liubline sudarė I. Daszyńskio vadovaujamą Lenkijos Liaudies Respublikos Laikinąją vyriausybę. 1918 11 11 (ši diena laikoma Lenkijos valstybės atkūrimo diena) Regentų taryba, nuginklavusi vokiečių kariuomenę Varšuvoje, perdavė J. Piłsudskiui karinę, 11 14 – civilinę valdžią, 1918 11 17 sudarė J. Moraczewskio vadovaujamą vyriausybę. 1918 11 22 J. Piłsudskis buvo paskirtas valstybės viršininku (Naczelnik Państwa). Antantė J. Moraczewskio vyriausybės nepripažino, ją boikotavo ir dešiniosios politinės jėgos. J. Piłsudskiui su pastarosiomis sudarius kompromisinį susitarimą 1919 01 16 suformuota I. Paderewskio vyriausybė, kurią pripažino Antantė ir Lenkijos tautinis komitetas. 1919 01 29 įvyko Steigiamojo seimo rinkimai buvusioje Lenkijos karalystėje ir Vakarų Galicijoje, birželio mėnesį – Didžiojoje Lenkijoje.
Pagal 1919 06 28 Versalio taiką Lenkijai atiteko Rytų Pamarys (Gdanskas pripažintas laisvuoju miestu); Aukštutinėje Silezijoje, Varmijoje ir Mozūrijoje numatyta surengti plebiscitus (jų rezultatai Lenkijai buvo nepalankūs). Po 1919, 1920 ir 1921 Silezijos sukilimų Tautų Sąjunga 1921 10 pripažino Lenkijai dalį Aukštutinės Silezijos (Aukštutinės Silezijos klausimas). 1920 07 Antantės Ambasadorių konferencija padalijo Lenkijos ir Čekoslovakijos (ši 1919 01 ėmėsi karo veiksmų) ginčijamą Cieszyno Sileziją. Dėl rytinių žemių 1919–21 vyko Lenkijos–Sovietų Rusijos karas, kurį užbaigusia 1921 03 18 Rygos taika nustatyta Lenkijos rytinė siena. 1920 10–11, pažeisdama Suvalkų sutartį, pasitelkusi L. Żeligowskio karinę grupuotę Lenkija užėmė Vilnių ir Vilniaus kraštą, įkūrė pseudovalstybę Vidurinę Lietuvą, kuri 1923 buvo prijungta prie Lenkijos (Lietuva šio akto niekada nepripažino). Užsienio politikoje tuo metu Lenkija rėmėsi Prancūzija (1921 sutartis).
1921 03 17 Steigiamasis seimas priėmė konstituciją, kuri Lenkiją pavertė parlamentine respublika. Tuo metu Lenkija užėmė 388 600 km2 teritoriją (šeštoji Europoje). 1921 čia gyveno 27,2 mln. žmonių (65 % – lenkai). 64 % jų vertėsi žemės ūkiu (jis buvo atsilikęs, išskyrus Didžiąją Lenkiją ir Pamarį). Pramonė buvo išplėtota Aukštutinėje Silezijoje.
Varšuva prieš Gegužės perversmą (1926 05 01)
Po 1922 11 Seimo rinkimų susiklostė įvairių politinių jėgų pusiausvyra. 1922 12 nužudžius prezidentu išrinktą G. Narutowiczių naujuoju prezidentu tapo S. Wojciechowskis. Hiperinfliacijai įveikti W. Grabskio vyriausybė 1924 01 pradėjo pinigų reformą (įvestas zlotas), 1924 04 įkūrė Lenkijos banką. 1925 priimtas Žemės reformos įstatymas, sudarytas konkordatas su Vatikanu. Dėl perprodukcijos, muitų karo su Vokietija ir vėl kilusios infliacijos W. Grabskio vyriausybė 1925 11 žlugo. Dėl 1926 Vokietijos–SSRS sutarties pablogėjusi Lenkijos tarptautinė padėtis ir dažna vyriausybių kaita lėmė 1926 05 12 J. Piłsudskio šalininkų surengtą Gegužės perversmą; įvestas sanacinis režimas (jį rėmė dalis socialistų, liaudininkų, t. p. konservatyvioji dvarininkija). 1926 prezidentu išrinktas I. Mościckis (1933 perrinktas). 1926 10–1928 06 ir 1930 08–12 vyriausybei vadovavo J. Piłsudskis (faktiškai visą laiką iki mirties buvo Lenkijos diktatorius).
1926 08 Seimas pakeitė konstituciją ir sustiprino prezidento įgaliojimus. Per 1928 03 Seimo rinkimus sanacinės jėgos, susitelkusios į Nepartinį bendradarbiavimo su vyriausybe bloką, tegavo 28 % mandatų. Seime susikūrė opozicinių partijų blokas Centrolew. 1930 Seimą paleidus dauguma Centrolew vadovų buvo suimti (1932 nuteisti kalėti). Per 1930 11 Seimo rinkimus Nepartinis bendradarbiavimo su vyriausybe blokas surinko 56 % mandatų. Manipuliuojant reglamentu 1935 04 patvirtinta Balandžio konstitucija, kuri dar labiau sustiprino prezidento įgaliojimus. Užsienio politikoje, blogėjant SSRS ir Vokietijos santykiams, buvo laikomasi vadinamosios pusiausvyros principo: 1932 07 pasirašyta nepuolimo sutartis su SSRS (1934 05 pratęsta 10 m.), 1934 01 – Lenkijos ir Vokietijos deklaracija dėl jėgos nenaudojimo tarpusavio santykiuose. 1934 Lenkija atmetė Prancūzijos siūlytą Rytų pakto įkūrimo projektą.
1935 05 12 mirė J. Piłsudskis, bet jo šalininkai laimėjo 1935 11 rinkimus. Nuo 1929 trunkančios ūkio krizės padariniai radikalizavo visuomenę: didėjo nacionalistinių ir komunistinių organizacijų įtaka, daugėjo streikų, demonstracijų ir dešiniųjų politinių jėgų (dažniausiai endekų) antisemitinių išpuolių. 1936 02 Seime susikūrė centro politines jėgas vienijantis blokas Front Morges. Vyriausybė 1936 paleido Nepartinį bendradarbiavimo su vyriausybe bloką, 1937 – Tautinės vienybės stovyklą (ji siekė įtvirtinti visuomeninio solidarumo principą ir stiprios valstybės). 1938 rinkimai baigėsi sanacinės valdžios pergale – artėjančio karo grėsmė gesino vidaus politinius konfliktus.
1938 03, Vokietijai inkorporavus Austriją, Lenkijos vyriausybės reikalavimu (Lenkijos ultimatumas Lietuvai) užmegzti diplomatiniai santykiai su Lietuva. Po 1938 09 Miuncheno susitarimo Lenkija užėmė Čekoslovakijos valdomas Cieszyno Silezijos žemes. 1938 10 A. Hitleris pareikalavo Gdanską prijungti prie Vokietijos, per Dancigo koridorių nutiesti eksteritorialius kelius. 1939 03 30 Didžioji Britanija garantavo Lenkijos nepriklausomybę, netrukus tą patį padarė Prancūzija. 1939 04 28 Vokietija atšaukė nepuolimo sutartį su Lenkija. 1939 08 23 SSRS ir Vokietija Molotovo–Ribbentropo paktu pasidalijo Rytų Europą (ir Lenkiją) į įtakos sferas. 1939 08 25 Lenkijos ir Didžiosios Britanijos tarpusavio pagalbos sutartis nesulaikė Vokietijos nuo karo su Lenkija.
Antrasis pasaulinis karas
1939 09 01 Lenkiją užpuolė Vokietija, 09 17 – SSRS. Pralaimėjusi Lenkijos kampaniją Lenkijos vyriausybė pasitraukė į Rumuniją. Atsistatydinus I. Mościckiui 1939 09 29 prezidentu išrinktas W. Raczkiewczius ministru pirmininku paskyrė generolą W. Sikorskį; 10 01 prisaikdinta Lenkijos emigracinė vyriausybė. 1939 12 09 sušaukta parlamento funkcijas vykdanti Tautos taryba. Lenkijoje kūrėsi pogrindinės organizacijos (Ginkluotos kovos sąjunga, 1942 pertvarkyta į Armiją Krajovą, Valstiečių batalionai ir kitos). 1939 09 28 SSRS ir Vokietija pasirašė sutartį, kuria skelbė Lenkijos valstybę žlugus, ir nustatė tarpusavio sieną. Dalis Vokietijos okupuotų žemių buvo prijungta prie jos teritorijos, iš kitų įkurta Generalinė gubernija. Įvestas karinis okupacinis režimas. Prie Vokietijos prijungtos žemės buvo vokietinamos, lenkai ir žydai (pamažu izuoliuoti getuose) deportuojami į Generalinę guberniją, į jų vietą kėlėsi Vidurio Rytų Europos vokiečiai. Susikūrė vadinamosios pogrindinės Lenkijos valstybės organizacijos (jose nedalyvavo komunistinės organizacijos – ir 1942 įkurta Lenkijos darbininkų partija), kurios rengėsi ginkluotam sukilimui. Vakaruose suformuotos lenkų karinės pajėgos kovojo Didžiosios Britanijos pusėje gindamos ją nuo Vokietijos, dalyvavo mūšiuose Atlanto vandenyne.
SSRS kariuomenės okupuotos žemės (išskyrus Vilnių ir Vilniaus kraštą) buvo inkorporuotos į SSRS (čia vyko suėmimai, trėmimai, pradėta privačios nuosavybės konfiskacija, žemės ūkio kolektyvizacija). 1941 06 Vokietijai pradėjus karą su SSRS visa ikikarinė Lenkijos teritorija buvo okupuota Vokietijos. Jos vadovai parengė totalinės Lenkijos germanizacijos planą (dauguma lenkų turėjo būti iškeldinti į Sibirą). Koncentracijos stovyklose pradėta masiškai naikinti žydus; žydų pogrindinės organizacijos 1943 04–05 surengė Varšuvos geto sukilimą. 1941 07 30 emigracinė vyriausybė pasirašė kompromisinį susitarimą su SSRS ir atnaujino diplomatinius santykius; SSRS paleido iš kalėjimų ir lagerių daugumą Lenkijos piliečių, 1941 08 pradėta formuoti Lenkijos armiją SSRS (1942 evakuota į Iraną; jos pagrindu 1943 sudarytas Lenkų II korpusas, kuris 1944 05 pasižymėjo mūšyje prie Monte Cassino). 1943 04 vokiečiams paskelbus apie Lenkijos karininkų masinę kapavietę Katynėje emigracinė vyriausybė kreipėsi į Tarptautinį Raudonąjį Kryžių, prašydama sudaryti specialią komisiją šioms žudynėms ištirti. SSRS vyriausybė 1943 04 25 nutraukė su ja diplomatinius santykius. Iš SSRS gyvenančių lenkų suformuota Kosciuškos I divizija (vėliau I korpusas, nuo 1944 Lenkijos armija SSRS). 1943 07 per lėktuvo katastrofą žuvus W. Sikorskiui ministru pirmininku tapo S. Mikołajczykas. J. Stalinas atvirai siekė užvaldyti Lenkiją. Teherano konferencijoje (1943 11–12), nedalyvaujant Lenkijos emigracinei vyriausybei, faktiškai nustatyta pokario Lenkijos teritorija (tarp Oderio ir Curzono linijos). 1943 pabaigoje–1944 pradžioje komunistai įkūrė Lenkijos nacionalinę tarybą, 1944 01 SSRS karinės pajėgos įžengė į Lenkiją. Vadinamoji pogrindinė Lenkijos valstybė ėmė kurti valdžios institucijas; parlamento funkcijas vykdė Tautos vienybės taryba.
Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) garantijų S. Mikołajczykui gauti nepavyko. 1944 07 20 Maskvoje įkurtas Lenkijos nacionalinio išsivadavimo komitetas 1944 07 27 susitarimu su SSRS pripažino Lenkijos rytinę sieną (palei Curzono liniją) ir perėmė valdžią SSRS kariuomenės užimtoje teritorijoje. 1944 08–10 vykęs Varšuvos sukilimas, nesulaukęs SSRS kariuomenės paramos, pralaimėjo. 1944 11 emigracinė vyriausybė atsistatydino, naują vyriausybę sudarė T. Arciszewskis. Lenkijos nacionalinio išsivadavimo komiteto valdomoje Lenkijos dalyje imta suiminėti pogrindinių organizacijų narius, rengti baudžiamąsias operacijas. 1944 12 komitetas pertvarkytas į Lenkijos Respublikos laikinąją vyriausybę. 1945 01 SSRS kariuomenė užėmė Varšuvą; 1945 01 19 Armijos Krajovos vadovybė paleido kariuomenę (dalis karių kovą tęsė).
Per 1944 sukilimą sugriauta Varšuva
Jaltos konferencijoje (1945 02) Didžiosios Britanijos, JAV ir SSRS vadovai nustatė Lenkijos rytų sieną, sutarė dėl bendrų jos teritorijos išplėtimo (Vokietijos sąskaita) principų bei numatė Lenkijos Respublikos laikinąją vyriausybę pertvarkyti į koalicinę vyriausybę. Baigiamajame karo etape (1945 02–05) Lenkijos karinių pajėgų Vakaruose grupuotės kovėsi Italijoje, Olandijoje ir Vokietijoje. Lenkijos kariuomenė (sudaryta 1944 sujungus Lenkijos armiją SSRS ir Armiją Liudovą) dalyvavo Berlyno ir kitose Rytų fronto operacijose. Per karą žuvo 5,6–5,8 mln. Lenkijos piliečių (iš jų – apie 2,8 mln. žydų), sunaikinta apie 40 % turto.
Komunistinio režimo laikotarpis (1945–1989)
1945 06 28, remiantis Jaltos konferencijos sprendimais, buvo sudaryta formaliai koalicinė Lenkijos nacionalinės vienybės vyriausybė, kurią 06 29 pripažino Prancūzija, 07 05 – Didžioji Britanija ir JAV. Lenkijoje veikusios vadinamosios pogrindinės Lenkijos valstybės institucijos buvo paleistos. Potsdamo konferencijoje (1945 07–08) nutarta perduoti lenkų administracijai Vokietijos žemes į rytus nuo Oderio bei Neisės (ir dalį Rytų Prūsijos), Gdanską ir jo apylinkes. Rytinė siena nustatyta Lenkijos nacionalinės vienybės vyriausybės ir SSRS 1945 08 16 sutartimi. Iš rytinių žemių pagal 1944 susitarimus su SSRS (formaliai – su Baltarusijos, Ukrainos ir Lietuvos Sovietų Socialistinėmis Respublikomis) 1945–47 į Lenkiją persikėlė apie 1,2 mln. lenkų ir 55 000 žydų, iš Lenkijos išsikėlė 480 000 ukrainiečių ir 36 000 baltarusių. Iš Lenkijai atitekusių Vokietijos žemių 1947–48 iškeldinta apie 4 mln. vokiečių. Lenkija tapo tautiškai beveik vienalyte.
Pagal tarptautinę teisę, Lenkija buvo suvereni valstybė, faktiškai – SSRS satelitė. SSRS kišosi į jos vidaus reikalus ir užsienio politiką; Lenkijos teritorijoje liko SSRS kariuomenė (1945 – 0,5 mln., iki 1955 – 120–150 tūkst., vėliau – 60–80 tūkst. žmonių). Kovota su antikomunistiniu pogrindžiu, kuriame 1945 dalyvavo apie 80 000 žm. (oficialiais duomenimis, 1945 amnestija pasinaudojo apie 30 000 žmonių). Stiprėjančio teroro sąlygomis per 1947 01 Seimo rinkimus prokomunistinis Demokratinis rinkėjų blokas, oficialiais duomenimis, gavo 80,1 % balsų. Prezidentu tapo B. Bierutas, ministru pirmininku – J. Cyrankiewiczius. Vyko represijos prieš likusį pogrindį (1947–48 žuvo daugiau kaip 2000, suimta apie 25 000 žm., karo lauko teismai nuteisė apie 22 000 žmonių). Išparceliuoti dvarai, pamažu nacionalizuota pramonė. SSRS spaudžiama Lenkijos valdžia 1947 atmetė Marshallo planą. Imta kovoti su Bažnyčios įtaka, 1945 nutrauktas konkordatas su Vatikanu.
SSRS vyravimas sukėlė tam tikrą Lenkijos komunistinių vadovų opoziciją. Žemės ūkio kolektyvizacijos planams priešinęsis W. Gomułka 1948 buvo apkaltintas dešiniuoju nacionalistiniu nukrypimu ir pašalintas iš Lenkijos darbininkų partijos Centro komiteto generalinio sekretoriaus pareigų. 1948 Lenkijos darbininkų ir Lenkijos socialistų partijos suvienytos į Lenkijos jungtinę darbininkų partiją, kuri tapo valdančiąja Lenkijos partija.
Nuo 1948 sparčiau sovietintos visos Lenkijos gyvenimo sritys. Lenkijai tapus 1949 įkurtos Ekonominės savitarpio pagalbos tarybos (ESPT) nare jos, kaip ir kitų sovietinio bloko valstybių, ūkis darėsi priklausomas nuo SSRS. Daugiausia plėtota energetika, kasyba, kuro ir statybinių medžiagų gamyba, mašinų pramonė. 1949 10 pradėjus kolektyvizaciją sumažėjo žemės ūkio produkcijos (1951 imta reglamentuoti aprūpinimą kai kuriais maisto produktais). 1950 įvykdyta pinigų ir teismų reformos. 1951 vyko parodomasis Lenkijos kariuomenės aukštųjų karininkų, neva siekusių nuversti komunistinį režimą, Generolų procesas. 1952 07 22 priimta konstitucija, parengta pagal stalininę SSRS 1936 konstituciją; valstybė pavadinta Lenkijos Liaudies Respublika.
Po J. Stalino mirties (1953) ir po SSKP XX suvažiavimo (1956 02) Lenkijos komunistinis režimas sušvelnėjo, suimti kai kurie buvę Valstybės saugumo ministerijos pareigūnai, amnestuota ir paleista iš kalėjimo apie 30 000 suimtųjų. 1956 06 28 prasidėjusį Poznanės darbininkų sukilimą nuslopino kariuomenė ir milicija. Stiprėjant politinei įtampai 10 19–21 vykusiame Lenkijos jungtinės darbininkų partijos plenume I sekretoriumi išrinktas W. Gomułka (Spalio politinis lūžis). Švelnėjo komunistinis režimas: iš valdžios ir karinio aparato pašalinti SSRS patarėjai, liberalizuotas ūkio planavimas, pagerėjo Bažnyčios padėtis, atsisakyta žemės ūkio kolektyvizacijos, mažiau varžyta kultūra. Nuo 1957 daugelio reformų atsisakyta: partijoje kovota su vadinamaisiais revizionistais, protesto demonstracijas vaikė milicija, stiprėjo cenzūra. 1965–66, artėjant Lenkijos krikšto tūkstantmečiui, sustiprėjo antibažnytinė kampanija. Visuomenės nepasitenkinimą kėlė blogėjantis aprūpinimas prekėmis, kūrėsi opozicinės intelektualų grupės. Nuo 1964 stiprėjo Lenkijos jungtinės darbininkų partijos grupuotė, kuri keldama populistinius ir antisemitinius šūkius siekė pašalinti senuosius komunistinius veikėjus. 1968 01 30 uždraudus Nacionaliname teatre vaidinti A. Mickevičiaus Vėlines prie jo paminklo Varšuvoje surengtas studentų protesto mitingas. Universitete 03 08 vykęs mitingas buvo brutaliai išvaikytas (Kovo įvykiai Lenkijoje). Represijas ir suėmimus lydėjo antisemitinė kampanija; ja prisidengus iš valdžios institucijų ir komunistų partijos pašalinta daug valdžiai neparankių asmenų; iš Lenkijos emigravo apie 20 000 žydų. Lenkijos kariuomenė dalyvavo Varšuvos pakto valstybių intervencijoje į Čekoslovakiją (1968 08).
1970 12 padidinus daugumos maisto produktų kainas Pamaryje kilo darbininkų demonstracijos (Gruodžio įvykiai; malšinant neramumus žuvo 45 žmonės). Iškilus visuotinio streiko grėsmei W. Gomułką pakeitė E. Gierekas. Nuo 1971 siekta modernizuoti ūkį panaudojant užsienio kreditus ir licencijas. Didėjo ūkio investicijos (1972 – 23,6 %, 1973 – 25 %, 1974 – 22,5 %, 1975 –14,2 %), vartojimas, kilo žemės ūkio lygis. Priėmus konstitucijos pataisas 1976 Lenkija paskelbta socialistine valstybe. 8 dešimtmečio antroje pusėje išryškėjo ūkio disproporcijos, susidarė didelė užsienio skola (dėl komunistinės sistemos trūkumų užsienio paskolos panaudotos neracionaliai), didėjo biudžeto deficitas ir infliacija; nesugebėta tenkinti visuomenės vartojimo poreikių – daugelio pramonės įmonių gaminiai dėl prastos kokybės buvo nepaklausūs, jų savikaina – pernelyg didelė. Kainų pakėlimas 1976 sukėlė Birželio protesto akcijas ir valdžios represijas. Represuotuosius ėmėsi ginti Bažnyčia (be kita ko, rinko aukas jų šeimoms) ir opozicija: 1976 09 susikūrė Darbininkų gynimo komitetas, 1977 03 – Žmogaus ir piliečio teisių gynimo komitetas. Opozicinė veikla (spauda, atsišaukimai, susirinkimai, demonstracijos ir kita) ypač išsiplėtojo kardinolą K. Wojtyłą 1978 10 išrinkus popiežiumi Jonu Pauliumi II. Jo moralinis autoritetas (ir finansinė parama) stiprino lenkų ryžtą priešintis komunistiniam režimui (1979 ir 1983 popiežius lankėsi Lenkijoje).
streikas Gdansko laivų statykloje (1980 08 18)
1980 07 vėl pakilus kainoms kilo streikai Gdanske, Szczecine, Silezijoje (1980 07 streikavo apie 80 000 žmonių). Streikuojančiuosius parėmė intelektualai, demokratinė opozicija. 1980–81 vyriausybė įsipareigojo įvykdyti daugelį streikų komitetų iškeltų reikalavimų. Streikų komitetai persitvarkė į nepriklausomą profesinę sąjungą Solidarumas (jo pirmininku tapo vienas streikų vadovų L. Wałęsa). Lenkijos jungtinė darbininkų partija irgi bandė persitvarkyti (vadovu išrinktas S. Kania), bet toliau veikė prieš Solidarumą jį radikalizuodama. Iškilo SSRS karinės intervencijos grėsmė (1980 12 jos kariuomenė sutelkta prie Lenkijos sienų, 1981 03 vyko manevrai). SSRS spaudimas ir tiesioginė parama leido valdžioje įsitvirtinti tvirtos politikos šalininkams: 1981 10 Lenkijos jungtinės darbininkų partijos Centro komiteto I sekretoriumi buvo išrinktas generolas W. Jaruzelskis.
Gindama sistemą partijos vadovybė 1981 12 13 įvedė Lenkijoje karo padėtį (iki 1983). Dauguma Solidarumo vadovų buvo suimta, streikai numalšinti panaudojus karinę jėgą. Represijų sąlygomis veikė pogrindinės Solidarumo organizacijos, tolydžio plėtėsi ir stiprėjo savilaida (gauta finansinės paramos iš JAV). Ekonominės padėties stabilizuoti nepavyko, o visuomenės parama opozicijai vertė Lenkijos vyriausybę liberalizuoti politinę sistemą. 1986 09 paleisti politiniai kaliniai. 1988 04–05 ir 08 streikai ir masinės demonstracijos privertė Lenkijos jungtinės darbininkų partijos vadovybę daryti dar didesnį kompromisą. Po 1989 02–04 opozicijos ir vyriausybės atstovų derybų priimtas Apskritojo stalo susitarimas (legalizuotas Solidarumas, numatyti laisvi rinkimai), kuris reiškė komunistinės partijos vienvaldystės pabaigą.
Lenkija po 1989 metų
Rinkimus 1989 06 laimėjo opozicija, bet 1989 07 Lenkijos prezidentu komunistų partijos ir opozicijos susitarimu tapo W. Jaruzelskis, o Lenkijos jungtinė darbininkų partija tebebuvo atstovaujama 1989 08 T. Mazowieckio sudarytoje vyriausybėje. 1989 12 sugrąžintas ankstesnis valstybės pavadinimas – Lenkijos Respublika – ir herbas. 1989 rudenį parengta ir 1990 01 pradėta vykdyti sisteminė ūkio pertvarkymo programa (L. Balcerowicziaus planas). Klostėsi daugiapartinė sistema (skylant Solidarumui susikūrė įvairios politinės orientacijos partijų). Lenkija pamažu atgavo suverenumą: 1991 nustojo gyvuoti Varšuvos paktas ir Ekonominės savitarpio pagalbos taryba; 1993 iš Lenkijos išvesti paskutiniai Rusijos kariniai daliniai. 1993 pasirašytas konkordatas su Vatikanu (ratifikuotas 1998). Vidaus politiniam gyvenimui būdinga kairiųjų ir dešiniųjų jėgų priešprieša: 1990–95 Lenkijos prezidentu buvo L. Wałęsa, 1995–2005 – kairiojo bloko atstovas A. Kwaśniewskis; 2005 10 prezidentu išrinktas dešiniųjų partijų atstovas L. Kaczyńskis. 1993–97 valdė kairiųjų partijų bloko, 1997–2001 – dešiniojo centro Solidarumo rinkimų akcijos (įkurta 1996) ir Laisvės unijos (įkurta 1994) vyriausybės (vykdė valdymo, švietimo, sveikatos apsaugos ir kitas reformas), 2001–05 – Kairiųjų demokratų sąjungos (įkurta 1999) ir Darbo unijos (įkurta 1992) koalicija. 2005–07 valdė dešiniųjų partijų (Teisė ir teisingumas, Lenkijos Respublikos savigyna ir kitos) vyriausybės (ministras pirmininkas K. Marcinkiewiczius, 2006–07 – J. Kaczyńskis). Aktyvia užsienio politika Lenkija siekė vyrauti Vidurio Rytų Europos regione.
Lenkijos Respublikos Prezidento rezidencija Varšuvoje (kairėje, 17 a. vidurys, architektas C. Tencalla); priekyje – paminklas J. A. Poniatowskiui (1832, skulptorius B. Thorvaldsenas)
410
Lenkija po 2007 metų
Pirmalaikius Seimo rinkimus 2007 10 laimėjo Piliečių platforma (įkurta 2001), jos vadovas D. Tuskas suformavo koalicinę vyriausybę. Per pasaulinę ekonominę krizę Lenkijos ekonomika beveik nenukentėjo. 2010 04 prezidentas L. Kaczyńskis su kitais Lenkijos valstybės veikėjais žuvo lėktuvo katastrofoje (skrido į Katynės žudynių minėjimą). Per 2010 07 prezidento rinkimus B. Komorowskis antrajame ture nugalėjo J. Kaczyńskį. Smolensko katastrofa ir jos priežasčių tyrimas suskaldė Lenkijos visuomenę, dalis jos kaltina Rusiją tyčią sukėlus katastrofą ir trukdant ją tirti. 2011 10 Seimo rinkimus vėl laimėjo Piliečių platforma, D. Tuskas liko ministro pirmininko poste, 2014 06 jį, užėmusį Europos Vadovų Tarybos pirmininko pareigas, pakeitė E. Kopacz. 2011 07–12 Lenkija pirmininkavo Europos Sąjungos Tarybai. 2015 05 Lenkijos prezidentu išrinktas Teisei ir teisingumui atstovaujantis A. Duda.
Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda (2015)
Teisės ir teisingumo partija laimėjo ir 2015 10 Seimo rinkimus (2015–17 ministrė pirmininkė B. Szydło, nuo 2017 – M. Morawieckis). 2017 Lenkija, kaip ir Čekija bei Vengrija, atsisakė priimti pagal Europos Sąjungos 2015 perkėlimo programą nustatytą skaičių pabėgėlių (ankstesnė vyriausybė buvo įsipareigojusi priimti 7000 žm.; pagal 2017 sociologų apklausas, 74 % lenkų buvo prieš pabėgėlių priėmimą; Pabėgėlių krizė), dėl to Europos Komisija nusprendė imtis sankcijų prieš šias valstybes. Nepaisant Lenkijos prieštaravimų D, Tuskas 2017 03 perrinktas Europos Vadovų Tarybos pirmininku. Europos Sąjunga bei vidaus opozicija kritikuoja Lenkijos vyriausybę ir dėl vykdomos teismų reformos (ji kaltinama siekianti panaikinti teismų sistemos nepriklausomumą: be kitų pakeitimų, teisėjus rinks parlamentas, o ne Teisėjų tarybos nariai), t. p. dėl nacionalinio transliuotojo kontrolės perėmimo. Dėl sisteminių grėsmių teisinės valstybės principams 2017 12 prieš Lenkiją inicijuota procedūra pagal Europos Sąjungos sutarties 7 straipsnį – Lenkija galėtų prarasti balsavimo teises Europos Vadovų Taryboje, bet Vengrija yra jau iš anksto pažadėjusi blokuoti tokį žingsnį. 2018 09 17 Lenkija pašalinta iš Europos teismų tarybų tinklo – Europos Sąjungos institucijos, atstovaujančios valstybių narių teismams. Užsienio politikoje Lenkija nuosekliai siekia stiprinti krašto apsaugą, energetinę nepriklausomybę.
2019 10 13 vykusius Seimo rinkimus laimėjo valdančioji Teisės ir teisingumo partija (surinko 43,59 % rinkėjų balsų) ir užsitikrino daugumą Seime (235 vietos iš 460; opozicinė Pilietinė koalicija gavo 134, Kairiųjų demokratų sąjunga – 49 vietas). 2020 07 A. Duda perrinktas prezidentu. Rusijai 2022 02 užpuolus Ukrainą, Lenkija, Ukrainos ateitį tiesiogiai siedama su Rusijos jai pačiai keliama grėsme, tapo viena pagrindinių Ukrainos rėmėjų. Per 2023 10 15 parlamento rinkimus Teisės ir teisingumo partija surinko daugiausia balsų (35,38 %), bet daugumą vietų parlamente užsitikrino opozicinė Piliečių koalicija (30,7 %), vadovaujama D. Tusko, ir dar dvi kitos opozicinės partijos – konservatyvi Trečiojo kelio koalicija (14,4 %) bei Naujosios kairės aljansas (8,61 %). 2023 11 06 prezidentas A. Duda sudaryti vyriausybę pavedė Teisei ir teisingumui atstovaujančiam M. Morawieckiui, jo pasiūlytą ministrų kabinetą Seimas 2023 12 11 atmetė. 2023 12 13 prisaikdinta D. Tusko vadovaujama trijų partijų koalicinė vyriausybė.
Nuo 1945 Jungtinių Tautų, nuo 1999 NATO, nuo 2004 Europos Sąjungos narė.
2271
1
*1342–1382 ir Vengrijos karalius
**1386–1399 valdė kartu su Jogaila
***1440–1444 ir Vengrijos karalius
2
*prezidentas išeivijoje
L: H. Samsonowicz Historia Polski do roku 1795 Warszawa 1973; Historia państwa i prawa Polski 4 t. Warszawa 1968–72; S. Kieniewicz Historia Polski 1795–1918 Warszawa 1987; J. Topolski Historia Polski Warszawa 1995, Polska dwudziestego wieku, 1914–1999 Poznań 1999; Wielka Historia Polski 10 t. Kraków 1998–2001; W. Roszkowski Historia Polski 1914–2005 Warszawa 2006.
Lenkijos konstitucinė santvarka
Lenkijos partijos ir profesinės sąjungos
Lenkijos ginkluotosios pajėgos