Lenkijos jungtinė darbininkų partija

Lénkijos jungtnė darbiniñkų pártija (Polska Zjednoczona Partia Robotnicza), politinė partija, veikusi 1948–1990.

Įkurta 1948 12 komunistinei Lenkijos darbininkų partijai prisijungus Lenkijos socialistų partiją (iš jos prieš tai pašalinta apie 1/4 tam nepritariančių narių).

Vadovai

Partijos Centro komiteto I sekretoriai: B. Bierutas (1948–56), Edwardas Ochabas (1956 03–10), W. Gomułka (1956–70), E. Gierekas (1970–80), S. Kania (1980–81), W. Jaruzelskis (1981–89), Mieczysławas Rakowskis (1989–90).

Valdančioji komunistinės valstybės partija

1948–1989 buvo valdančioji totalitarinės komunistinės valstybės partija. Remdamasi prievartos aparatu SSRS pavyzdžiu vykdė Lenkijos stalinizaciją. Po J. Stalino mirties (1953) šiek tiek sudemokratino valstybės valdymą, atsisakė visiško privačiosios nuosavybės panaikinimo ir žemės ūkio kolektyvizacijos. Nuo 1957 vidurio reformų šalininkus imta pamažu šalinti iš partijos vadovybės.

Po 1970 darbininkų streikų (Gruodžio įvykiai) Lenkijos jungtinė darbininkų partija iškėlė ūkio techninės ir technologinės modernizacijos bei vartojimo lygio kėlimo (remiantis užsienio kreditais) programą. Dėl 1980 masinių streikų (per juos susikūrė Solidarumas) pasikeitusi Lenkijos jungtinė darbininkų partijos vadovybė ribotomis reformomis (vadinamasis socialistinis atsinaujinimas) nesėkmingai bandė išlaikyti valdžią.

Valdžios praradimas

1989 04 Lenkijos jungtinė darbininkų partijos ir opozicijos atstovai sudarė Apskritojo stalo susitarimą dėl esminių politinių ir ekonominių reformų. Pralaimėjusi 1989 06 rinkimus Lenkijos jungtinė darbininkų partija prarado valdžią ir valstybinės partijos statusą. 1990 01 buvo paleista. Dalis jos narių 1990 įkūrė Lenkijos Respublikos socialdemokratiją, 1999 įsiliejo į Kairiųjų demokratų sąjungą ir Socialdemokratų sąjungą (1991 paleista).