Lénkijos karalỹstės ir Lietuvõs socialdemokrãtija (lenk. Socjaldemokracja Królestwa Polskiego i Litwy), 20 a. pradžioje Lenkijoje ir Lietuvoje veikusi marksistinė partija. Susikūrė 1900 susijungus Lenkijos Karalystės socialdemokratijai ir Lietuvos darbininkų sąjungai, pripažino jų 1894 ir 1896 programas.
Partijai vadovavo Vyriausioji valdyba (veikė užsienyje) ir jai pavaldūs Lenkijos ir Lietuvos vietiniai centro komitetai. Priklausė II socialistiniam internacionalui. Partija rėmėsi proletariatu, valstiečius laikė buržuazine klase, buvo priešiška tautiniams sąjūdžiams ir juos palaikančioms Lietuvos socialdemokratų ir Lenkijos socialistų partijoms. Siekė, kad socializmas laimėtų visoje Rusijos imperijoje (būtų įvesta proletariato diktatūra), norėjo išlaikyti Rusijos imperijos teritoriją vientisą, nesuskaidytą naujų politinių sienų. Iš dalies tai buvo svarbu Lenkijos ir Lietuvos socialdemokratijos vadovams R. Luxemburg (pagrindinė teoretikė), L. Tyszkai (Jogichesui) ir kitiems, kilusiems iš žydų sėslumo zonos Rusijos imperijos Vakarų krašte ir iš Lenkijos karalystės. Labiausiai išsiplėtė per Rusijos 1905–07 revoliuciją (turėjo daugiau kaip 30 000 narių), organizavo darbininkų streikus, demonstracijas, steigė darbininkų profesnines sąjungas; Lietuvoje veikė Vilniaus ir Kauno komitetai, buvo apie 150 narių.
Przegląd Robotniczy 1905 Nr. 6 (Varšuvos nacionalinė biblioteka)
1906–11 autonomijos teisėmis Lenkijos ir Lietuvos socialdemokratija priklausė Rusijos socialdemokratų darbininkų partijai, 1911–16 dalis jos narių suartėjo su bolševikais ir pritarė Spalio perversmui. 1918 susijungė su Lenkijos kairiąja socialistų partija (PPS-Lewica) ir sudarė Lenkijos komunistų partiją. Leido laikraščius Przegląd Robotniczy (1900–01 ir 1904–05), Czerwony Sztandar (1902–13 ir 1917–18) ir Trybuna (1917–18).
1781