Lénkijos knas.
Kinas iki 1918
1897–98 pirmuosius trumpus filmus (ir pirmąjį pasaulyje mokslo populiarinamąjį filmą medicinos tema) sukūrė operatorius Bolesławas Matuszewskis (1856–1943). 1901 Varšuvoje inžinierius Kazimierzas Prószyńskis (1875–1945) įsteigė kino bendrovę Pleograf, joje sukūrė trumpametražių dokumentinių filmų, 1902 nufilmavo trumpą vaidybinį filmą Lėbautojo sugrįžimas (Powrót birbanta). 1908 sukurtas pirmasis lenkų vaidybinis filmas Antoša pirmą kartą Varšuvoje (Antoś pierwszy raz w Warszawie, prancūzų režisierius Georges’as Meyeris, 1886–1967), pagrindinį vaidmenį jame atliko komikas A. Fertneris. Apie 1910 pradėta steigti daugiau kino bendrovių (jos dažniausiai veikdavo trumpai); viena svarbiausių buvo kino bendrovė Sfinks (veikė 1909–39). Kurtos komedijos ir melodramos (vaidino aktorė B. A. Chałupiec, 3 dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose išgarsėjo P. Negri sceniniu vardu). Paplito ekranizacijos (pirmoji – Nuodėmės istorija / Dzieje grzechu 1911, pagal S. Żeromskį, režisierius Antonis Bednarczykas, 1872–1941). 1917 pieštinius animacinius filmus Kėdučių flirtas (Flirt krzesełek) ir Liunetė turi du galus (Luneta ma dwa końce) sukūrė filosofas, žurnalistas ir dailininkas Feliksas Kuczkowskis (1884–1970).
Kinas 1918–1939
1918 atkūrus Lenkijos nepriklausomybę ir pasikeitus ekonominėms sąlygoms kinas sunyko; atsigavo 3 dešimtmečio viduryje. Svarbiausi to laikotarpio filmai – ekranizacijos: Pažadėtoji žemė (Ziemia obiecana 1927, pagal W. S. Reymontą, režisierius Aleksanderis Hertzas, apie 1879–1928, ir Zbigniewas Gniazdowskis, 1877–1950), Ponas Tadas (Pan Tadeusz 1928, pagal A. Mickevičių, režisierius Ryszardas Ordyńskis, 1878–1953), Priešpavasaris (Przedwiośnie 1928, pagal S. Żeromskį, režisierius Henrykas Szaro, 1900–42), Ponios Dulskos moralė (Moralność pani Dulskiej 1930, pagal G. Zapolską, rusų kilmės režisierius Bolesławas Newolinas; pirmasis garsinis lenkų filmas). Vyravo nuotykių filmai, muzikinės komedijos. Kino mėgėjų draugija Start (veikė 1930–34 Varšuvoje) rengė senų filmų peržiūras, populiarino kino meną, kėlė estetinius filmų vertinimo kriterijus.
Režisieriaus Józefo Lejteso (1901–83) kūryba pasižymėjo subtilumu, temperamentu ir sodriais realistiniais vaizdais; jo filmai Jaunas miškas (Młody las) ir Didžiojo nuotykio diena (Dzień wielkiej przygody, abu 1935) 1935 Maskvos ir Venecijos kino festivaliuose pelnė pirmuosius lenkų kino tarptautinius apdovanojimus. Sukurta filmų (muzikinių komedijų, melodramų) jidiš kalba; vienas savitesnių – Dibukas (1937, pagal S. An‑ski, režisierius Michałas Waszyńskis, 1904–65). Šio laikotarpio lenkų filmai pasižymėjo gera aktorių vaidyba. Filmavosi aktoriai A. Zelwerowiczius, S. Jaraczius, Józefas Węgrzynas (1884–1952), Eugeniuszas Bodo (1899–1943), A. Dymsza, Jerzy Pichelskis (1903–63), Irena Eichlerówna (1908–90), Elżbieta Barszczewska (1913–87), žymiausia 3–4 dešimtmečio lenkų kino aktorė Jadwiga Smosarska (1898–1971). 4 dešimtmetyje iškilo lenkų trumpametražis eksperimentinis kinas (režisieriai Eugeniuszas Cękalskis, 1906–52, Franciszka, 1907–88 ir Stefanas, 1910–88, Themersonai). 1939 Varšuvoje įsteigta Kino autorių draugija.
filmo Kūno kultas kadras (1930, režisierius Michałas Waszyńskis; iš kairės: Francišekas – Eugeniuszas Bodo, Skulptorius Česlavas – Victoras Varconis)
Kinas 1939–1956
Per II pasaulinį karą pogrindyje veikė kino kronikos operatorių grupė (vadovavo režisierius Antonis Bohdziewiczius, 1906–70), 1944 ji nufilmavo Varšuvos sukilimą. Kino operatorių grupės veikė lenkų kariniuose daliniuose Vakarų ir Rytų fronte; jų nufilmuoti kadrai vėliau buvo panaudoti dokumentiniuose filmuose. 1945 Lenkijos kino pramonė nacionalizuota. Sukurtas vaidybinis filmas Uždraustos dainelės (Zakazane piosenki 1946, režisierius Leonardas Buczkowskis, 1900–67), animacinis – Už karalių Krakusą (Za króla Krakusa 1947, režisierius Zenonas Wasilewskis, 1903–66), abiems filmams būdinga prieškario filmų stilius. 1947 Katowicuose įsteigta pirmoji animacinio kino studija – Eksperimentinė pieštinių filmų studija (nuo 1950 veikia Bielsko-Białoje, nuo 1956 – Pieštinių filmų studija). 1949 kinematografininkų suvažiavime buvo paskelbta socialistinio realizmo doktrina. Nuo 1952 kino pramonei ir filmų platinimui vadovavo Centrinė kinematografininkų valdyba. Vyravo schematizuoti ideologizuoti vaidybiniai filmai, iš jų savitesne raiška išsiskyrė režisierių A. Fordo (Chopino jaunystė / Młodość Chopina 1952), J. Kawalerowicziaus (dilogija Celiuliozė / Celuloza 1953, Po Frigijos žvaigžde / Pod gwiazdą frygijską 1954, abu pagal I. Newerlą), A. Wajdos (Karta / Pokolenie 1955) filmai.
Kinas 1956–1989
filmo Pelenai ir deimantas kadras (1958, režisierius A. Wajda; Maciekas Chelmickis – Z. Cybulskis)
Lenkijos kino meninės tradicijos susiklostė po 1956, kai komunistinis režimas pasidarė liberalesnis. 1956–61 iškilo nauja režisierių karta (vadinamoji lenkų kino mokykla). Jos kūrėjai (daugelis Lodzės kino mokyklos absolventai) filmuose raiškia plastika ir vadinamąja ezopo kalba išsakė oficialiosios ideologijos kritiką, perteikė dramatišką savosios kartos karo ir pokario patirtį, tragišką pasaulėjautą. Svarbiausi režisieriai: A. Wajda (Kanalas 1957, Pelenai ir deimantas / Popiół i diament 1958, pagal J. Andrzejewskį), A. Munkas (Eroica 1957, Žvairakė laimė / Zezowate szczęście 1959), R. Polanskis (Peilis vandenyje / Nóż w wodzie 1962). Išsiskyrė autorinė psichologinė, filosofinė kryptis, kurios kūrėjai W. J. Hasas (Kilpa / Pętla 1957, pagal M. Hłasko), T. Konwickis (Paskutinė vasaros diena / Ostatni dzień lata 1958, su Janu Laskowskiu, 1928–2014), J. Kawalerowiczius (Joana, angelų motina / Matka Joanna od Aniołów 1961, pagal J. Iwaszkiewiczių) kėlė egzistencinius, dorovinio pasirinkimo klausimus.
Prie savitos filmų raiškos prisidėjo operatoriai Jerzy Lipmanas (1922–83), Janas Laskowskis, Jerzy Wójcikas (1930–2019). Vaidino aktoriai G. Holoubekas, Leonas Niemczykas (1923–2006), Adamas Pawlikowskis (1925–76), Z. Cybulskis, L. Winnicka, Bogumiłas Kobiela (1931–69).
6 dešimtmetyje debiutavo režisieriai W. Borowczykas ir J. Lenica (nuo 1963 daugiausia kūrė Prancūzijoje, Vokietijoje), jie vėliau sukūrė originalių groteskiškų animacinių filmų. 7–8 dešimtmetyje populiarios buvo režisierių Stanisławo Barejos (1929–87), Sylwesterio Chęcińskio (1930–2021) komedijos. Ekranizacijų sukūrė režisieriai W. J. Hasas (Rankraštis, rastas Saragosoje / Rękopis znaleziony w Saragossie 1964, pagal J. Potockį), J. Kawalerowiczius (Faraonas 1965, pagal B. Prusą), J. Hoffmanas (Tvanas / Potop 2 serijos 1974–75, pagal H. Sienkiewiczių). Režisieriaus Mareko Piwowskio (g. 1935) filme Reisas (Rejs 1970) išjuokiamas socialistinės tikrovės absurdas. Poetinį, autobiografinį filmą Kaip toli nuo čia, kaip arti (Jak daleko stąd, jak blisko 1972) sukūrė rašytojas, režisierius T. Konwickis. Režisierius K. Kutzas pradėjo poetiškų filmų ciklą apie Silezijos šachtininkus (Juodos žemės druska / Sól ziemi czarnej 1970, Perlas karūnoje / Perła w koronie 1972). Kiti svarbesni režisieriai: Januszas Nasfeteris (1920–98), Januszas Morgensternas (1922–2011), Jerzy Antczakas (g. 1929), Grzegorzas Królikiewiczius (1939–2017), A. Żuławskis; aktoriai: A. Łapickis, Bronisławas Pawlikas (1926–2002), T. Łomnickis, Stanisławas Michalskis (1932–2011), E. Czyżewska, B. Tyszkiewicz, Ewa Krzyżewska (1939–2003), Janas Nowickis (1939–2022), B. Brylska, Pola Raksa (g. 1941), Magdalena Zawadzka (g. 1944), D. Olbrychskis ir kiti.
1976–81 susiklostė vadinamoji moralinio nerimo kino kryptis; filmuose buvo tiesiogiai kritikuojamas šalies politinis gyvenimas, reiškiamos visuomenės kritiškos nuotaikos, maištaujama prieš konformizmą, iškeliama asmeninė atsakomybė ir esminės moralinės vertybės. Svarbiausi režisieriai: A. Wajda (Žmogus iš marmuro / Człowiek z marmuru 1977, Žmogus iš geležies / Człowiek z żelaza 1981), K. Zanussis (Apsauginės spalvos / Barwy ochronne 1977, Spiralė / Spirala 1978), A. Holland (Provincijos aktoriai / Aktorzy prowincjonalni 1978, Vieniša moteris / Kobieta samotna 1981, leistas rodyti 1987), K. Kieślowskis (Kino mėgėjas / Amator 1979, Atsitiktinumas / Przypadek 1981, Lenkijoje leistas rodyti 1987), Feliksas Falkas (g. 1941), Wojciechas Marczewskis (g. 1944), Filipas Bajonas (g. 1947). Vaidino aktoriai: Ryszardas Filipskis (1934–2021), Zbigniewas Zapasiewiczius (1934–2009), M. Komorowska, J. Englertas, P. Fronczewskis, Ewa Dałkowska (g. 1947), B. Linda, J. Stuhras ir kiti.
filmo Žmogus iš geležies kadras (1981, režisierius A. Wajda; Maciejus Tomčikas – J. Radziwilowiczius)
1982 režisierius Ryszardas Bugajskis (1943–2019) sukūrė antikomunistinį filmą Tardymas (Przesłuchanie, leistas rodyti 1989), T. Konwickis ekranizavo Cz. Miłoszo romaną Isos slėnis (Dolina Issy).
Įvedus karinę padėtį prasidėjo Lenkijos kino nuosmukis, vyriausybės nurodymu nutrauktas kino studijų aprūpinimas technika (trūko net kino juostų). Dalis kinematografininkų emigravo (režisieriai Ryszardas Bugajskis, A. Holland, operatorius Januszas Kamińskis, g. 1959) ar kūrė pogrindyje. Sąmojingų filmų sukūrė režisierius Juliuszas Machulskis (g. 1955, dilogija Vabank 1981, 1984, Seksmisija / Seksmisja 1983). Režisieriaus K. Kieślowskio televizijos filmų cikle Dekalogas (1988) nuo atidaus tikrovės stebėjimo pereinama prie esminių būties klausimų, metafiziniai apmąstymai tęsiami su Prancūzijos, Šveicarijos kino prodiuseriais kurtuose filmuose Dvigubas Veronikos gyvenimas (Podwójne życie Weroniki 1991), trilogijoje Trys spalvos: Mėlyna. Balta. Raudona (Trzy kolory: Niebieski. Biały. Czerwony 1993–94). Žymesni aktoriai: J. Gajosas, Halina Łabonarska (g. 1947), Marekas Kondratas (g. 1950), Anna Dymna (g. 1951), Adamas Ferency (g. 1951), K. Janda, G. Szapołowska, Maria Pakulnis (g. 1956), Zbigniewas Zamachowskis (g. 1961), O. Lubaszenko ir kiti.
20 a. viduryje susiklostė lenkų dokumentinio kino mokykla. Jos pradininkai režisieriai J. Bossakas (Requiem 500 tūkstančių / Requiem dla 500 tysięcy 1963) ir Kazimierzas Karabaszas (1930–2018, Muzikantai / Muzykanci 1960) filmuose naudojo kasdienybės stebėjimo ir cinéma-vérité metodus. Režisierių Mareko Piwowskio (Būti šešiolikos / 16 mieć lat 1969, Psichodrama 1972), Krzysztofo Gradowskio (1943–2021, Širdies išnykimas / Zanik serca 1972), K. Kieślowskio (Pirmoji meilė / Pierwsza miłość 1974, Ligoninė / Szpital 1976), Marcelo Łozińskio (g. 1940, Kaip gyventi / Jak żyć 1977, leistas rodyti 1981) filmuose buvo rodoma oficialiai nutylima tikrovė.
Kinas 1989–2005
9 dešimtmečio pabaigoje pasikeitus politinėms ir ekonominėms aplinkybėms šalyje sužlugo didžiausia šalyje Lodzės kino studija, atsirado privačių kino studijų, nepriklausomų prodiuserių. Kino filmų kūrimą daugiausia rėmė valstybinė televizija, bankai, pagausėjo filmų su kitų šalių kino studijomis. Kino teatro žiūrovų skaičius išaugo nuo 10 milijonų (1989) iki 27 milijonų (1999).
Filmuose stengtasi suvokti nesenų laikų istoriją – režisieriaus K. Kutzo vadinamojo Silezijos ciklo filmas epilogas Mirtis kaip duonos riekė (Śmierć jak kromka chleba 1994) apie karinės padėties pirmąsias dienas ir susidorojimą su streikuojančiais šachtininkais. Lenkų literatūros klasikos ekranizacijų pagal lenkų literatūros klasikų kūrinius sukūrė vyresnės kartos režisieriai A. Wajda (Ponas Tadas / Pan Tadeusz 1999, pagal A. Mickevičių, Kerštas / Zemsta 2002, pagal A. Fredrą), J. Kawalerowiczius (Quo vadis? 2001, pagal H. Sienkiewiczių), J. Hoffmanas (Ugnimi ir kalaviju / Ogniem i mieczem 1999, pagal H. Sienkiewiczių, Senoji sakmė. Kai saulė buvo dievas / Stara baśń. Kiedy słońce było bogiem 2003, pagal J. I. Kraszewskį).
Nauja režisierių karta filmuose postmodernistiškai eksperimentavo kino žanrais ir stiliais (Atsisveikinimas su rudeniu / Pożegnanie jesieni 1990, pagal S. I. Witkiewiczių, režisierius M. Trelińskis), analizavo juos supančią tikrovę (Skola / Dług 1999, režisierius Krzysztofas Krauze, 1953–2014, Sveika, Tereska / Cześć, Tereska 2001, režisierius Robertas Glińskis, g. 1952), tęsė dorinės problematikos tradiciją. Dalis režisierių – Andrzejus Kondratiukas (1936–2016, Laiko verpstė / Wrzeciono czasu 1995, Saulės laikrodis / Słoneczny zegar 1997), J. J. Kolskis (Kino istorija Popeliavuose / Historia kina w Popielawach 1998) filmuose vaizdavo savo individualų pasaulį, sudėliotą iš nuotrupų, autentiškos ar mitologizuotos biografijos, naudojo dokumentinio kino metodus ir stilistiką. Pastatyta socialinės krypties filmų, juose vaizduojama šiuolaikinės Lenkijos visuomenės problemos (Edis 2002, režisierius Piotras Trzaskalskis, g. 1964, Žurekas / Żurek 2003, pagal O. Tokarczuk, režisierius Ryszardas Brylskis, g. 1950). Bendros gamybos filmas Pianistas (The Pianist 2002, režisierius R. Polanskis) apie žydų persekiojimą vokiečių okupacijos metais apdovanotas Kanų kino festivalio Auksine palmės šakele (2002), Oskaru (2003).
1993
Kinas po 2005
Kino rėmimo sistema susiklostė 2005 priėmus Kino įstatymą ir įkūrus Lenkų kino institutą Varšuvoje (finansiškai remiamas aukštos meninės vertės filmų kūrimas). Dar gausiau imta lankytis Lenkijos kino teatruose, išaugo Lenkijos ir bendros gamybos filmų kiekis (2000 sukurta 25 filmai, 2010 – 35).
Socialinės pakraipos autorinio stiliaus filmais garsėjo režisierius K. Krauze (Išganytojo aikštė / Plac Zbawiciela 2006, Papuša / Papusza 2013, abu su Joanna Kos‑Krauze, g. 1972), ši kryptis plėtota ir Tomaszo Wiszniewskio (1958–2016; Viskas bus gerai / Wszystko będzie dobrze 2007), Marios Sadowskos (g. 1976; Moterų diena / Dzień kobiet 2012) filmuose. Sukurta istorinių filmų (Katynė 2007, režisierius A. Wajda, Generolas Nilas / General Nil 2009, Katarakta / Zaćma 2016, abiejų režisierius Ryszardas Bugajskis, Juodasis ketvirtadienis. Janekas Wiśniewskis krito / Czarny czwartek. Janek Wiśniewski padł 2011, režisierius Antonis Krauze, 1940–2018, Žmogaus medžioklė / Obława (2012, režisierius Marcinas Krzyształowiczius, g. 1969). Šaltojo karo epochos problematika pasakota filmuose Antroji monetos pusė (Rewers 2008, režisierius Borysas Lankoszas, g. 1973), 80 milijonų (80 milionów 2011, režisierius Waldemaras Krzystekas, g. 1953), Džekas Strongas (Jack Strong 2014, režisierius Władysławas Pasikowskis, g. 1959). Minint Varšuvos sukilimo 70 m. jubiliejų sukurti nevienareikšmiškai vertinti filmai Varšuvos sukilimas (Powstanie Warszawskie), Miestas 44 (Miasto 44, abiejų režisierius Janas Komasa, g. 1981, abu 2014).
Šiuo laikotarpiu režisavo lenkų kino klasikai A. Wajda (psichologinė drama Ajerai / Tatarak 2009, pagal J. Iwaszkiewiczių, biografiniai filmai Wałęsa. Vilties žmogus / Wałęsa. Człowiek z nadziei 2013, Povaizdis / Powidoki 2016, apie W. Strzemińskį), J. Skolimowskis (Keturios naktys su Ana / Cztery noce z Anna 2008, 11 minučių / 11 minut 2015, I‑a / I‑o 2022), K. Zanussis (Širdis ant delno / Serce na dłoni 2008, Svetimkūnis / Obce ciało 2014, Eteris 2018), J. J. Kolskis (Jasminum 2006, Venecija / Wenecja 2010, Širdis, širdele / Serce, serduszko 2014, Malonė / Ułaskawienie 2018).
Įvairaus žanro kontroversiškais filmais išgarsėjo režisierius Wojciechas Smarzowskis (g. 1963), juose kritiškai analizuoja šiuolaikinę Lenkijos visuomenę, Lenkijos Katalikų Bažnyčią, karikatūriškai vaizduoja visuomenės ydas (Vestuvės / Wesele 2004, 2021, Blogi namai / Dom zly 2009, Kelių policija / Drogówka 2012, Stiprusis angelas / Pod Mocnym Aniołem 2014, pagal J. Pilchą, Kleras 2018). Įvairūs istoriniai laikotarpiai skirtingomis raiškos priemonėmis atspindėti filmuose Rožė (Róża 2011), Voluinė (Wołyń 2016, abiejų režisierius Wojciechas Smarzowskis), Tamsoje (In Darkness 2011, režisierė A. Holland), Ida (2013, 2015 Oskaras už geriausią užsienio filmą), Šaltasis karas (Zimna wojna 2018, abiejų režisierius Pawełas Pawlikowskis, g. 1957). Politinių permainų poveikį bandoma perteikti filmuose Made in Poland (2010, režisierius Przemysławas Wojcieszekas, g. 1974), Mano vardas Ki (Ki 2011), Esi dievas (Jesteś Bogiem 2012, abiejų režisierius Leszekas Dawidas, g. 1971). Lechas Majewskis (g. 1953), naudodamas neįprastas skaitmenines technologijas, sukūrė filmą Malūnas ir kryžius (The Mill and the Cross 2011, pagal P. Bruegelio paveikslą Kryžiaus nešimas).
Lenkų kine sėkmingai debiutavo nauja režisierių karta (daugelis jų apdovanoti Venecijos, Kanų, Berlyno ir kituose tarptautiniuose kino festivaliuose). Andrzejus Jakimowskis (g. 1963) kuria unikalų asmenišką kinematografinį pasaulį, paremtą atsiminimais ir jausmais (Burtai / Sztuczki 2007, Imagine 2012, Kartą lapkritį / Pewnego razu w listopadzie 2017). Małgorzatos Szumowskos (g. 1973) filmuose nagrinėjamos sudėtingos psichologinės temos, jautriai analizuojama herojų psichologija, kartais įpinama metafizikos, ironijos, juodojo humoro elementų (33 gyvenimo scenos / 33 sceny z życia 2008, Jos / Elles 2012, Vardan... / W imię 2013, Kūnas / Body / Ciało 2015, Veidas / Twarz 2018, Sniego daugiau nebus / Śniegu już nigdy nie będzie 2020, su Michału Englertu). Janas Komasa filmuose drąsiai ir provokuojamai polemizuoja jaunimo, religijos, Bažnyčios institucijos temomis (Savižudžių kambarys / Sala samobójców 2011, Kristaus kūnas / Boże Ciało 2019, Savižudžių kambarys. Nekentėjas / Sala samobójców. Hejter 2020). Łukaszo Barczyko (g. 1974) filmų kalba intymi, asmeniška, nevengiama drąsių eksperimentų (Italai / Gli Italiani 2011, Ispaniškasis gripas / Hiszpanka 2015, Sojeris / Soyer 2017). Apie jaunimo problemas kalba Jacekas Borcuchas (g. 1971; Viskas, ką myliu / Wszystko, co kocham 2010). Savitais filmais išsiskiria Kasia Adamik (g. 1972; Benamių stadionas / Boisko bezdomnych 2008, Amokas 2017).
Dar sukurta biografinių (Mistifikacija / Mistyfikacja 2010, režisierius Jacekas Koprowiczius, g. 1947, Mano ašigalis / Mój biegun 2011, režisierius Marcinas Głowackis, g. 1973, Dievai / Bogowie 2015, režisierius Łukaszas Palkowskis, g. 1976, Paskutinė šeima / Ostatnia rodzina 2016, režisierius Janas Paweł Matuszyńskis, g. 1984, Meilės menas. Michalinos Wisłockos istorija / Sztuka kochania. Historia Michaliny Wisłockiej 2017, režisierė Maria Sadowska, g. 1976), psichologinių (Aš esu / Jestem 2005, Laikas mirti / Pora umierać 2007, Rytoj bus geriau / Jutro będzie lepiej 2010, visų režisierė Dorota Kędzierzawska, g. 1957, Erratum 2010, režisierius Marekas Lechkis, g. 1975, Miegamajame / W sypialni 2012, Plūduriuojantys dangoraižiai / Płynące wieżowce 2013, Suvienytosios meilės valstijos / Zjednoczone stany miłości 2016, visų režisierius Tomaszas Wasilewskis, g. 1980, Mergina iš spintos / Dziewczyna z szafy 2013, režisierius Bodo Koxas, g. 1977, Noras gyventi / Chce się żyć 2013, režisierius Maciejus Pieprzyca, g. 1964, Mano dukterys karvės / Moje córki krowy 2016, Žaidimas, žaidimas / Zabawa, zabawa, Lietuvoje rodytas pavadinimu Iki dugno, abiejų režisierė Kinga Dębska, g. 1969, Visos nemiegotos naktys / Wszystkie nieprzespane noce 2016, režisierius Michałas Marczakas, g. 1982, Tyli naktis / Cicha noc 2017, Paukščių kalba / Mowa ptaków 2019, Xawery Żuławskis, g. 1971, Kaip galima toliau nuo čia / Jak najdalej stąd 2020, abiejų režisierius Piotras Domalevskis, g. 1983, Nepalikti žymių / Żeby nie było śladów 2021, režisierius Janas Pawełas Matuszyńskis, Visos mūsų baimės / Wszystkie nasze strachy 2022, režisierius Łukaszas Ronduda, g. 1974) filmų.
Pastatyta komedijų (Lenkų ir rusų karas / Wojna polsko‑ruska 2008, režisierius Xawery Żuławskis, Bobos yra kažkokios kitokios / Baby są jakieś inne 2011, režisierius Marekas Koterskis, g. 1942), trilerių (Pasekmės / Pokłosie 2012, režisierius Władysławas Pasikowskis, Essential Killing 2010, režisierius J. Skolimowskis, Slaptoji tarnyba / Sluzby specjalne 2014, režisierius Patrykas Vega, g. 1977, Pėdsakas / Pokot 2017, režisierės A. Holland, Kasia Adamik, pagal O. Tokarczuk), detektyvinių (Jeziorak 2014, režisierius Michałas Otłowskis, g. 1975, Tiesos grūdas / Ziarno prawdy 2015, režisierius Borysas Lankoszas, Aš žudikas / Jestem mordercą 2016, režisierius Maciejus Pieprzyca), muzikinių (Šokių aikštelės dukterys / Córki dancingu 2015, režisierė Agnieszka Smoczyńska, g. 1978) filmų.
Svarbesni aktoriai: Andrzejus Chyra (g. 1964), Robertas Więckiewiczius (g. 1967), Arkadiuszas Jakubikas (g. 1969), Agata Kulesza, Dominika Ostałowska, Kinga Preis (visos g. 1971), Piotras Adamczykas, Magdalena Cielecka, Maja Ostaszewska, Michałas Żebrowskis (visi g. 1972), Marcinas Dorocińskis, Cezaris Kosińskis (abu g. 1973), Maciejus Stuhras (g. 1975), Tomaszas Kotas, Łukaszas Simlatas (abu g. 1977), Agnieszka Grochowska (g. 1979), Karolina Gruszka, Magdalena Popławska (abi g. 1980), Joanna Kulig (g. 1982), Dawidas Ogrodnikas (g. 1986) ir kiti.
Dokumentinis ir animacinis kinas
Dokumentiniuose filmuose atkuriama iki šiol nutylėta šalies istorija (Išgirskite mano šauksmą / Usłyszcie mój krzyk 1991, Vilties balsas / Głos nadziei 2002, Viena Lenkijos liaudies respublikos diena / Jeden dzień w PRL 2006, Svetimi laiškai / Cudze listy 2010, visų režisierius Maciejus Drygasas, g. 1956), ieškoma situacijų, kurios geriausiai atspindėtų šiuolaikinio žmogaus dvasinę būseną (89 mm nuo Europos / 89 mm od Europy 1993, Visko gali nutikti / Wszystko może się przytrafić 1995, Poste restante 2008, Tonia ir jos vaikai / Tonia i jej dzieci 2011, Tėvas ir sūnus kelionėje / Ojciec i syn w podróży 2013, visų režisierius Marcelas Łozińskis), ironiškai ir įžvalgiai vaizduojama paprastų žmonių kasdienybė (Tokia istorija / Taka historia, Seserys / Siostry, abu 1999, Chemoterapija / Chemia 2009, Balkoninis filmas / Film balkonowy 2021, visų režisierius Pawełas Łozińskis, g. 1965). Režisierius Dariuszas Jabłońskis (g. 1961) filmuose (Fotomėgėjas / Fotoamator 1998) svarsto apie Holokausto paliktus psichologinius sukrėtimus. Kiti svarbesni režisieriai: Jacekas Bławutas (g. 1950; Nenormalūs / Nienormalni 1990), Marcinas Koszałka (g. 1970; Kokį nuostabų sūnų pagimdžiau / Takiego pięknego syna urodziłam 1999, Egzistavimas / Istnienie 2007, Nemirtingumo deklaracija / Deklaracija nieśmiertelności 2010), Wojciechas Starońas (g. 1975; Sibiro pamoka / Syberyjska lekcja 1998, Argentinos pamoka / Argentyńska lekcja 2011), Wojciechas Kasperskis (g. 1981; Sėklos / Nasiona 2006), Tomaszas Wolskis (g. 1977; Laimingieji / Szczęściarze 2009, Gydytojai / Lekarze 2011), Bartoszas Konopka (g. 1972; Berlyno triušiai / Królik po berlińsku 2009).
Svarbiausi animacinio kino režisieriai: Jerzy Kucia (g. 1942), Zbigniewas Rybczyńskis (g. 1949, Tango 1980; pirmasis 1983 Oskarą pelnęs lenkų filmas), Piotras Dumała (g. 1956), Tomaszas Bagińskis (g. 1976; Katedra 2002, Kritimo metas / Sztuka spadania 2004, Kinematografas 2009). Itin daug apdovanojimų pelnė autobiografinis animacinis ilgametražis filmas Pamiršk ir išvažiuok (Zabij to i wyjedz z tego miasta 2020, režisierius Mariuszas Wilczyńskis, g. 1960). Lenkų kinematografininkai yra pelnę daug svarbių tarptautinių kino apdovanojimų.
Kino įstaigos
Kinematografininkus rengia L. Schillerio aukštoji kino, televizijos ir teatro mokykla Lodzėje (įkurta 1948, iki 1970 veikė įvairiais pavadinimais), Silezijos universiteto K. Kieślowskio radijo ir televizijos fakultetas Katowicuose (įkurtas 1978), privačios mokyklos (A. Wajdos mokykla Varšuvoje, nuo 2002), kinotyrininkus – Jogailos universitetas, Lodzės universitetas. Veikia Nacionalinė filmoteka (įkurta 1955 Varšuvoje, dabartinis pavadinimas nuo 1987), Kinematografijos muziejus Lodzėje (įkurtas 1986).
Kino festivaliai
Kasmet rengiami Krokuvos kino festivalis (nuo 1961), Lenkų vaidybinio kino festivalis (tokiu pavadinimu rengtas 1974–2011 ir nuo 2017, 2012–16 kitais pavadinimais, 1974–86 vyko Gdanske, su pertrauka 1982–83), Varšuvos kino festivalis (nuo 1985), Tarptautinis kino operatorių festivalis Camerimage Lodzėje (nuo 1993), kino festivalis Naujieji horizontai Vroclave (nuo 2001, iki 2006 vyko kituose miestuose).
L: S. Janicki Polskie filmy fabularne 1902–1988 Warszawa 1990; T. Lubelski Strategie autorskie w polskim filmie fabularnym lat 1945–1961 Kraków 1992; M. Giżycki Polish Animated Film Warszawa 2003.
2271
Lenkijos kultūra
Lenkijos konstitucinė santvarka
Lenkijos partijos ir profsąjungos
Lenkijos ginkluotosios pajėgos